Kodėl didžiulės nelaimės dažniausiai ištinka vargingas, dažnai karų, konfliktų ir diktatorių nualintas šalis? Į šį klausimą kol kas niekas negali duoti aiškaus atsakymo. Net ir tragedija Haityje – šioje netoli Kubos Antilų atole esančioje saloje. Sausio 12-ąją, kai pas mus buvo pats vidurnaktis, salą sukrėtė didesnis kaip 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, oficialiais duomenimis, nusinešęs per 70 tūkstančių gyvybių, bet jų gali būti ir apie 200 tūkstančių. Daugiau kaip pusantro milijono žmonių liko be pastogės. Sugriauta šalies sostinė Port o Prensas.
Fiksuoti nuostolius yra bejėgiškas užsiėmimas. Tuo užsiima Jungtinės Tautos ir visos pasaulio šalys, siunčiančios į Haitį savo pagalbą. Kitas klausimas, kaip pagelbėti maždaug 9 milijonus gyventojų turinčiai Karibų valstybei, o dar svarbiau – kaip nuspėti tokius gamtos kataklizmus? Ar ši tragedija paskatins tarptautinę visuomenę globalizacijos ir kovos su klimato atšilimu fone susirūpinti skurdžiausių pasaulio regionų padėtimi?
Visuotinai pripažįstama, kad Haitis yra skurdžiausia valstybė Pietų Amerikoje. 2009 m. jos BVP tesudarė apie 7 mlrd. dolerių, o vienam gyventojui teko tik po 790 dolerių, tai yra apie 2 dolerius per dieną. Tiesa, „Wikipedia“ pateikia kiek kitokius duomenis: Haičio bendrasis vidaus produktas prieš trejus metus sudarė 14,5 mlrd. dolerių (129-oji vieta pasaulyje), o vienam gyventojui teko po 1800 dolerių (153-ioji vieta).
Pagal JT nustatytą Žmogaus socialinės raidos indeksą Haitis yra 149-as tarp 182 pasaulio šalių. 2003 m. buvo apskaičiuota, kad net 80 proc. jo gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Šiandien Haitis garsėja nebent savo lūšnynais: „Cite Soleil“ („Saulės miestas“) yra laikomas didžiausiu visoje Amerikoje. Šalyje raštingumas siekia tik 66 proc. ir yra mažiausias regione. Haityje yra apie 15,2 tūkst. pradinių mokyklų, tačiau 90 proc. jų ne visuomeninės, o valdomos religinių bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų, todėl mokslo, kuris remiasi Prancūzijos švietimo sistema, finansavimas yra labai menkas.
Apie 66 proc. Haičio gyventojų dirba žemės ūkyje. Smulkus natūrinis ūkininkavimas valstybės iždą papildo tik 30 procentų. Mangai ir kava yra dvi svarbiausios eksporto rūšys. Daug mažiau išvežama medvilnės, cukraus, boksito, vario... Tačiau pajamos už juos nepadengia viso Haičio įsiskolinimo, kuris 2005 m. siekė 1,3 mlrd. dolerių (vienam gyventojui skolos teko po 169 dolerių). Maždaug toks įsiskolinimas, skaičiuojant vienam gyventojui, liko ir 2008 m., nes kartu su skola augo ir Haičio gyventojų skaičius (http://www.britanica.com/ skelbia, kad užpernai jų buvo 9,751 mln.). Pagal 2009 m. rugsėjį patvirtintą Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko Labai įsiskolinusių neturtingų šalių programą, Haitis atitinka programos sąlygas, leidžiančias panaikinti jo skolas.
Iki šiol beveik 40 proc. šalies nacionalinio biudžeto sudarė užsienio pagalba. Didžiausios jos teikėjos – JAV, Kanada ir ES. Nuo 1990 m. iki 2003 m. Haitis gavo daugiau kaip 4 mlrd. dolerių, vien tik JAV davė pusantro milijardo. Haičio ekonomiką įvairiais būdais remia Venesuela, Kuba, o po žemės drebėjimo šių metų sausį Kinija pažadėjo suteikti 4,2 mln. dolerių, JAV – 100 mln. dolerių pagalbą ir t. t. Net mūsų kaimynai latviai į Haičio pagalbos fondą pervedė 15 tūkst. eurų. (Paradoksalus palyginimas: Somalio piratai šiomis dienomis gavo 8 mln. dolerių išpirką už užgrobtą Graikijoje įregistruotą laivą...)
Haitis ribojasi su Dominikos Respublika (nepainioti su šešis kartus mažesne Dominikos sala, esančia piečiau tame pačiame Antilų salyne). Ši kaimynė užima apie du trečdalius salos, tačiau gyventojų turi kiek mažiau už Haitį ir yra šiek tiek turtingesnė. Ko gero, mažų regiono valstybių gyvenimo lygį labiausiai lėmė kolonijiniai ir diktatūriniai režimai.
Žinynuose teigiama, kad Haičio pavadinimas yra kilęs iš žodžio ayiti, kuris kreolų kalba reiškia „aukšti žemės kalnai“. Oficialios čia yra kreolų (iš tainų genties ir Amerikos indėnų susiformavusi aravakų kalbų grupė) ir prancūzų kalbos. Haitis kaip ir Kanada yra prancūzakalbė valstybė.
Salą pirmąją po ilgos kelionės per Atlantą 1492 m. gruodžio 5 d. atrado Kolumbas, pavadinęs ją Espanjolos (Mažosios Ispanijos) vardu. Čia ispanų keliautojas įkūrė Navidado gyvenvietę, palikęs 39 savo jūrininkus ir tuomet patraukęs link žemyno. Pirmieji ispanų užkariautojams pasipriešino karalienės Anacaonos vadovaujami kreolų būriai, tačiau daugiausia žalos salai padarė iš Europos atvežtos infekcinės ligos, ypač 1507 m. kilusi raupų epidemija.
Kolonizatorių nualintoje saloje įsikūrė Karibų piratai. Jie 1782 m. įkūrė ir dabartinę Haičio sostinę Port o Prensą, tapusį didžiausiu Afrikos vergų prekybos centru. Ir dabar apie 90 proc. Haičio gyventojų yra juodaodžiai. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje kolonizatoriai pasikeitė: regione įsigalėjo prancūzai. Tik daugiau kaip po 100 metų Haitis tapo pirmąja nepriklausoma valstybe Karibų jūroje. Po 40 metų sala buvo padalinta į Dominikos Respubliką ir Haitį.
Dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje Haityje dominavo JAV. Amerikiečiams tenka didžiulė atsakomybė, kad buvo supriešinti vietos juodaodžiai, mulatai ir prancūzų kilmės elitas. Haičio istorijoje daug diktatorių, pradedant pulkininku Paulio Magloire (1950–1956) ir baigiant Duvalier dinastija – Francois Duvalier (vadintas „Papa Doc“, 1957–1971) ir jo sūnus Jeanas Claude‘as Duvalier („Baby Doc“, 1971–1986). Nors sūnus nebuvo toks žiaurus kaip tėvas (sakoma, kad ir ne toks protingas), kartu su žmona Michele Bennett ir dar trimis asmenimis iš valstybės iždo sugebėjo pagrobti 504 mln. dolerių. Diktatorių dinastija paskatino korupciją ir gyventojų emigraciją. Daugiausia Haičio inteligentų, mokslo ir kultūros specialistų pabėgo į JAV ir Kanados prancūzakalbę Kvebeko provinciją. 35-erių sulaukęs „Baby Doc“ buvo nuverstas ir pabėgo į Prancūziją, kur gyvena iki šiol, tiesa, išsiskyręs su Michelle ir vedęs savo atstovę spaudai Veronique Roy. Beje, sausio 16-ąją jis paskelbė, kad nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Haityje aukoja 8 mln. dolerių. Tai tik šiek tiek mažiau, negu šiam tikslui skyrė Jungtinės Tautos...
Per ketverius metus po Duvalier nuvertimo įvyko treji rinkimai. 1990 m. šalies prezidentu buvo išrinktas kunigas Jeanas Bertrand‘as Aristide‘as, bet irjis kariškių buvo nuverstas. 1994 m. įsikišus JAV, kurios sukėlė tikrą suirutę, dvasininkas grįžo į šalies vadovo postą, bet 2004 m. vos 51-erių sulaukęs kunigas-prezidentas buvo priverstas emigruoti į Pietų Afriką, kur parašė knygą prieš globalizaciją, ir neseniai pareiškė ketinąs grįžti į Haitį, nes „ten yra labai laukiamas“.
Tačiau jau šešerius metus tvarką ir saugumą šalyje užtikrina Jungtinių Tautų misija, vadinama MINUSTAH (United Nations Stabilization Mission in Haiti). Jai vadovauja specialusis pasiuntinys, buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas. Pasigirdo kalbų, kad po žemės drebėjimo visą šalies valdymą turi perimti JT, kurios kviesis į pagalbą žymiausius JAV, Prancūzijos, kitų Amerikos ir pasaulio šalių vadybos specialistus.
Vietinė komanda, nors ir padedama įvairių sričių specialistų iš kitų šalių, nepajėgia susidoroti net su teikiamos pagalbos srautu: nedidelis Port o Prenso oro uostas užkimštas, labdara grobstoma, ne visa finansinė parama patenka pagal paskirtį. O juk baiminamasi epidemijos grėsmės, trūksta švaraus geriamojo vandens, ką jau kalbėti apie tai, kad nėra sunkiosios griuvėsių valymo technikos, trūksta gydytojų, laikinose palapinėse plinta cholera ir dizenterija...
Michalis Elliottas žurnale „Time“ išspausdintame straipsnyje „Haičio agonija“ rašo: „Haičio bažnyčiose žmonės melsdamiesi gieda... Tai gražiausias garsas tragedijos sūkuryje. Nereikia būti tikinčiuoju, kad jį išgirstum. Bet ar išgirsime?“
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
