Mokslininkai, diskutuodami apie nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybes, dažniausiai atsargiai priduria - „tomis formomis, kurios mums yra žinomos“. Ir iš tikro, labai mažai ką galime pasakyti apie egzotines gyvybės formas, atsirandančias ir egzistuojančias visiškai svetimose ir net, mūsų supratimu, negyvenamose zonose. Šiuo atveju įprastinė biochemija tampa bejėgė ir didele dalimi tenka pasikliauti ne tiek mokslu, kiek savos fantazijos galimybėmis.
Dabartinis mokslas, neturėdamas jokių galimybių remtis kitais gyvybės pavyzdžiais, kaip tik randamais Žemėje, susikoncentravo ties gyvenamų planetų paieška gana siauroje „gyvybės zonoje“. Jeigu planetos nuotolis nuo gimtosios žvaigždės nepatenka į šią „gyvybės zoną“, laikoma, jog joje negali egzistuoti skystas vanduo ir tuo pačiu mums įprastos biochemijos gyvybės formos. Be to, tik šiai zonai priklausančiose planetose atmosferos sudėtis būtų panaši į žemiškąją.
Ši pradinė mokslo užimta pozicija nulemia dar ir tai, jog gyvybės Visatoje ieškoma pagal tuos pačius požymius, kurie būdingi tik žemiškosios biochemijos procesams. T.y. tokių gyvybės formų, kurios kaip pagrindinį tirpiklį ir esminių gyvybinių reakcijų terpę naudoja vandenį, o pagrindinių biocheminių instrumentų vaidmenį atlieka amino rūgštys bei baltymai. Kita organika naudojama likusioms organizmo funkcijoms. Kaip atrodytų tokios gyvybės pėdsakai kitoje planetoje, mokslininkai tyrinėja pasitelkdami įvairius orbitinius zondus – pavyzdžiui, Veneros tyrimo zondas „Venus Express“ be savo tiesioginių veiklų fiksavo žemiškosios gyvybės sukuriamus pėdsakus kosmose.
Teoriškai apskaičiuotas gyvybės zonos nuotolis, esant įvairioms žvaigždžių masėms. Centre - Saulės sistema. Mastelio nesilaikyta. „Wikipedia“ iliustr.
Tačiau juk niekas tiksliai nežino, kad būtent tik tokia gyvybė gali egzistuoti Visatoje. Dažnai tai primenama įvairiose panašios tematikos diskusijose, tačiau mokslas negali egzistuoti be tam tikrų atraminių žinių. Įsivaizduojant gyvybę visiškai kitokiu formatu, šių žinių tiesiog nelieka.
Vis dėlto mokslininkai pasiryžo įveikti šį didžiuli barjerą ir bent jau teoriškai įvertinti galimų kitokios gyvybės formų egzistavimą bei tam reikalingų požymių ir sąlygų visumą. Šiuos tyrimus vykdys tarptautinis projektas „Europlanet RI“, kurio pagrindinis koordinatorius yra Vienos universiteto profesorius Maria Firneis. Vienas iš projekto dalyvių Johannes Leitner aiškina, jog atėjo „laikas radikalioms mūsų geocentrinio požiūrio į gyvybę permainoms. Nepaisant to, kad gyvybė Žemėje yra vienintelė, kurią žinome, niekur nėra jokių užuominų, kad kur nors Visatoje negalėtų susiformuoti absoliučiai skirtingos gyvybės formos, kurios nepriklauso nei nuo vandens, nei nuo deguonies-anglies dvideginio metabolizmo.“
Žiūrint į mus supantį pasaulį kiek plačiau, galima gerokai praplėsti dabartinės „gyvybės zonos“ ribas. Juk dabartinės zonos ribas nustatantis pagrindinis kriterijus reikalauja, jog vanduo planetoje būtų skysto pavidalo – kitaip sakant, aplinkos temperatūra turi svyruoti nuo 0 iki 100 laipsnių Celsijaus. Tačiau jeigu gyvybė naudoja ne vandenį, o kitokią skystąją medžiagą, kuri ima virti tik prie 200 laipsnių Celsijaus, tuomet planeta gali būti žymiai arčiau gimtosios žvaigždės, nei kad yra nutolusi Žemė.
Galimas ir atvirkščias variantas – pavyzdžiui, skysto amoniako vandenynai tyvuliuos nepalyginamai šaltesnio klimato, nei Žemė, planetose. Tokių planetų tikrai netrūksta – kad ir vienas iš Saturno palydovų, Titanas, turi tikras amoniako ir metano jūras. Žinoma, lieka klausimas, kokios formos gyvybė galėtų susiformuoti tokiose mūsų požiūriu atšiauriose sąlygose.
Vykdydami „Europlanet RI“ projektą, mokslininkai ketina kruopščiai tyrinėti Visatoje paplitusių skirtingų tirpiklių savybes (žinoma, išskyrus vandenį), labiausiai gilinantis į jų fizikines bei biochemines savybes. Šių tyrimų tikslas – suvokti, kokia gyvybės forma galėtų susiformuoti naudojant tokius tirpiklius. Žinoma, iškyla klausimas, ar šis uždavinys įveikiamas ne tiek pačiam mokslui, kiek apskritai žmogaus minties galimybei.
