Tačiau šiandien mus labiausiai domina 910 m. Kliuni miestelyje įkurtas ir tiesiogiai popiežiui priklausęs benediktinų vienuolynas. Čia, benediktinų vienuolyne, 998 m. pirmą kartą istorijoje buvo aukojamos mišios už visus mirusiuosius, o Kliuni vienuolyno abatas Šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų Šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius. Po kelių šimtmečių, 1311 metais, Vėlinių šventė oficialiai įvesta į Romos katalikų liturgiją. Taigi galime daryti išvadą, kad Kliuni vienuolyne Vėlinės tapo katalikiška švente. Po Lietuvos krikšto būtent vienuoliai benediktinai šią šventę atnešė ir į Lietuvą.
Iki tol kaip tik šiuo metų laiku ir pagoniškoje Lietuvoje buvo švenčiamos bendros vaišės su mirusiaisiais, dėkojant jiems už derlių. Pasak etnologo Liberto Klimkos, mūsų protėviai pagonys galvojo, kad mirusiųjų vėlės padeda mums gerais patarimais, globoja ir saugo mūsų laukus nuo įvairių stichinių nelaimių ir ligų. Tokio pobūdžio šventes aprašo netgi metraštininkai, pavyzdžiui, mums gerai žinomas Janas Dlugošas (XV a.), Motiejus Strijkovskis (XVI a.) ir kiti. Beje, kaip tik M.Strijkovskis rašė, kad lietuviai rudeninę mirusiųjų paminėjimo šventę dar vadino Ilgėmis. Jos metu šalia kitų apeigų buvo ruošiamos vaišės vėlėms kapinėse. Įdomu, kad Žemaitijoje Ilgės buvo švenčiamos dar XIX a. pradžioje. Rytų Lietuvoje ši šventė buvo vadinama Vėlinėmis.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad toji šventė Lietuvoje trukdavusi tris dienas. Ji būdavo švenčiama ne namuose, o ten, kur mirusieji būdavo deginami – šalia kapinių. Šventės metu būdavo ne tik aukojama dievams, bet ir geru žodžiu prisimenant išėjusiuosius. Neverta baimintis, kad ir iki šių dienų jau katalikiškoje Lietuvoje švenčiant Vėlines, išliko kruopelytės tradicijų, menančių pagoniškus laikus. Tai pastebėjo ir garsusis lietuvių bei lenkų poetas Adomas Mickevičius. Poemos „Vėlinės“ pratarmėje poetas rašė, kad Lietuvoje bei Prūsijoje Vėlinės turi tą ypatybę, kad čia pagoniškos apeigos yra sumišę su krikščioniškosios religijos vaizdiniais, juolab kad ir ši diena beveik sutampa su tų apeigų laiku. Žmonės čia tiki, kad valgiais, gėrimais ir giesmėmis palengvina sieloms skaistyklos kančias. Poetas prisiminė savo vaikystę: „Klausiausi pasakų, sakmių ir dainų apie numirėlius, grįžtančius su prašymais arba įspėjimais ir visuose baisiuose prasimanymuose galima buvo įžiūrėti neabejotinus moralinius tikslus ir tikrą, liaudišku būdu vaizdingai išreikštą mokslą“.
Iki šiol kai kurių nuošalių Dzūkijos kaimų kapinaitėse Vėlinių naktį dar liepsnoja nedideli laužai. Manoma, kad šis paprotys atėjęs iš labai senų laikų, kai Lietuvoje būdavo deginami mirusieji, o vėliau, kai laužuose būdavo deginami seni papuvę, suirę kryžiai. Taigi ir dabar nuošalaus Dzūkijos kaimelio kapinaitėse prie laužo susirenka dzūkai ir geru žodžiu prisimena mirusiuosius - kokie jie buvo geri amatininkai, žemdirbiai, o kokio gero būdo buvo tie žmonės, prisimenama, kas jiems nutikdavę. Klausomasi tų pasakojimų prie laužo ir atrodo, kad šalia liepsnelių sukasi tų žmonių vėlės ir džiaugiasi tokiais gražiais savo artimųjų prisiminimais. Taip diegiama pagarba ir meilė praeičiai, savo mirusiems artimiesiems, bičiuliams kaimynams arba tiesiog išėjusiems pažįstamiems kaimo ar miestelio gyventojams.
Tačiau ne visur taip atsargiai ir atsakingai elgiamasi su vėlėmis. Deja, pasižvalgius ypač prie didmiesčių įrengtose kapinėse galime padaryti išvadą, kad neretai daugiau galvojama ne apie mirusiuosius, o apie save, apie tai, kaip mus įvertins aplinkiniai. Todėl kapinėse iškyla daugybė paminklų – monstrų. Kas yra akmuo ant kapo? Tai juk yra skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Taigi kuo didesnį akmenį užridenate ant kapo, tuo tarsi labiau atsiribojate nuo mirusiojo. Pastaraisiais metais kapinėse matome vis daugiau išskirtinės prabangos elementų - vis daugiau paminklų iš itin brangaus marmuro, varžomasi dėl įrašų ant akmenų įmantrumo ir, žinoma, labai dažnai kapai puošiami nesaikingai, artėjant šventėms lenktyniaujant apverčiami gėlėmis. O žvakelių jūra? Kai kurie žmonės žvakių milžinų atsiveža net iš Lurdo ar kitų šventų vietų. Ar tai daroma iš meilės mirusiesiems, ar dėl puikybės? Sakoma, kad ant kapų degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Štai ir pagalvokime – kiek laiko reikės susitaikyti prie kuklios mažos žvakelės ir prie kelias paras degančios žvakės milžinės?
