Vilniaus centre esančiame bute su palėpe dominuoja laiptai ir jų aikštelėje įkurdintas akvariumas. Apie laiptus sukasi šių namų gyvenimas.
Atlieka daug funkcijų
Dviejų su puse aukšto būste laiptai – svarbus elementas. Kasdien jais tenka kursuoti daugybę kartų, tad šeimynykščiai mėgsta čia prisėsti: stebi žuvis akvariume, žvilgteli, ką rodo televizorius svetainėje.
Ant laiptų prie akvariumo įsitaiso ir trylikametis Dominykas, kol gurkšnodami arbatą kalbiname jo tėvą, šių namų šeimininką architektą Vincą Brezgį. Jis budriai stebi žuvis, kurios neseniai apsikramtė uodegas.
V. Brezgys – teritorijų planavimo specialistas, bet yra ir ne vieną gyvenamąjį namą projektavęs, įrengęs interjerą. Patirtis pravertė kuriant savo namus.
Kai įsigijo dviejų kambarių 50 kv. m ploto butą su palėpe, apie interjerą galvojo mažiausiai. „Pirmiausia rūpėjo, kaip viską, ko reikia namams, išdėstyti nedideliame plote, kad būtų patogu. Dekoratyvinės detalės atsirado gerokai vėliau“, – pasakoja architektas.
Tad koks šių namų interjeras? „Ir ne modernus, ir ne klasikinis. Gal funkcionalus su estetiniais elementais“, – svarsto pašnekovas.
Didžiausias galvosūkis buvo, kur įrengti laiptus, kad užimtų kuo mažiau ploto. Būta sumanymo juos montuoti palei sieną, bet tuomet antrame aukšte būtų atsiradęs nenaudingas koridorius. Todėl laiptai atsidūrė pačiame buto centre ir tapo interjero dominante.
„Be tiesioginės, laiptai atlieka daug kitų funkcijų: laiko didžiulį akvariumą (jis atlieka ir šviestuvo vaidmenį), apglėbia po juo esančią drabužių spintą, kuri kartu yra sandėliukas, skaido pirmo aukšto erdvę, atskiria koridorių nuo svetainės: sėdėdamas fotelyje prie židinio, tikrai nenorėjau matyti lauko durų“, – sako V. Brezgys.
Gaudė kiekvieną centimetrą
Šeimininkui teko ne vieną šūsnį eskizų pribraižyti, kol apsisprendė, kaip išdėstyti kitas pirmame aukšte numatytas patalpas: koridorių, vonios kambarį, virtuvę, svetainę.
„Kadangi laiptai užėmė nemažai vietos, teko gaudyti kiekvieną centimetrą. Virtuvei liko vos 6 kv. m ploto. Net pats stebiuosi, kaip viskas, ko reikia, tilpo, net bariukas, skiriantis virtuvę nuo svetainės. Vonios kambaryje įrengus kampu suveriamą sienelę pavyko įsprausti ir dušą“, – pasakoja architektas.
Holas nedidelis, bet pakankamai erdvus. Nišose įtaisyta kabykla paltams, veidrodis, prie sienos stovi patogus odinis minkštasuolis iš parduotuvės MAŽOJI INDIJA – šeimininkas mėgsta autis batus sėdėdamas.
Didžiąją dalį pirmojo aukšto užima svetainė, kurioje šių namų gyventojai praleidžia daug laiko. Erdvumo įspūdį stiprina dramblio kaulo spalva nudažytos sienos. Tokia pati spalvų gama vyrauja ir virtuvėje, hole. Grindys bei laiptai – šviesių uosinių lentų. Juos gamina PAKRUOJO PARKETO meistrai.
„Sąmoningai vengiau ryškių spalvų. Norėjau, kad visa pirmojo aukšto erdvė būtų vientisa. Pasirinkau neutralias spalvas, kurių fone išsiskirtų ryškios detalės“, – komentuoja idėją V. Brezgys.
Vengiant monotonijos, siena ties laiptais ir šalia virtuvės apklijuotos tamsiai rudais dekoratyviais apmušalais su reljefiniu augalinių motyvų raštu, jie įsigyti DUBINGIŲ parduotuvėje. Prie apmušalų dera žemos tamsios medienos spintelės, staliukas, valgomojo stalas su kėdėmis iš INTERIO salono, virtuvės baldai, gaminti SPEKAS IR KO. Odinė sofutė ir foteliukas kreminės spalvos, kaip ir sienos, atkeliavo iš salono ISKU.
Interjerą pagyvina originalus židinys – tai dailininkės restauratorės Aelitos Bielinytės darbas. Ypatingas jo dekoras – improvizacija klasikinių XVII–XVIII a. koklių motyvais. Įspūdingos ir nagingo meistro pagal menininkės projektą nukaltos židinio grotelės, jų kojelės – jūrų arkliukų figūrėlės.
Sumaniai išnaudotas aukštis
Suplanavus erdves, laukė dar vienas nelengvas uždavinys – suvaldyti aukštį, kuris vietomis net 3,6 metro. Todėl virš svetainės lubos šiek tiek nuleistos, pakabinti stilingi šviestuvai, įsigyti salone AKETA.
Virtuvėje V. Brezgys taip pat nenorėjo spintelių iki pat lubų, nors būtų pravertusios. Žemesnės atrodytų tarsi pakabintos ore. Ieškant išeities, kilo mintis jas lyg įrėminti iš gipso kartono padaryta siena, panašiai kaip nišoje. Šioje sienoje suslapstyti ventiliacijos vamzdžiai. Siena šiek tiek ištraukta į priekį, kad atrodytų dar dekoratyvesnė.
Didelis aukštis pravertė palėpėje, ten tilpo trys kambariai ir vonia. Vienoje jos dalyje atsirado papildomas pusaukštis, jame architektas įrengė darbo kabinetą. „Svajoju, kad sėdėsiu čia ramiai, ir niekas nesimakaluos man po nosimi“, – dalijasi mintimis pašnekovas. Tačiau naudotis kabinetu kol kas negali, nes niekaip nesulaukia iš restauratorių parkeliaujant tarpukario laikų rašomojo stalo.
Vaikų kambarys (studenčių Rimgailės ir Ievos valdos) taip pat dviejų lygių. Vienoje dalyje stovi rašomasis stalas ir didelė sieninė spinta, kitoje, įrengtoje aukščiau, – miegamojo zona. Ją irgi sudaro 2 aukštai: viename dvi miegamosios vietos, kitame, pačioje pakraigėje, – dar viena.
„Turiu keturis vaikus (dvynukai Kotryna ir Dominykas gyvena su mama, atskirai, pas tėtį vieši tik retsykiais), sutalpinti tiek lovų nedideliame kambarėlyje niekaip nepavyktų. Tad kūrybiškai pasinaudojau nestandartinio dydžio palėpe“, – džiaugiasi V. Brezgys.
Vonios kambarėlyje ilgai ieškojus vietos skalbyklei ir džiovyklei, vėl nuspręsta išnaudoti aukštį. Šie prietaisai užkelti vienas ant kito, o virš jų dar tilpo spintelė vonios smulkmenoms.
Kuria tradicijas
Paminklosaugos srityje ne vienus metus dirbęs architektas vos įsigijęs butą 1900 metais statytame name nusprendė, kad senų įdomių detalių, jei tokių aptiks, neslėps po storu tinko sluoksniu.
Taip koridoriuje, svetainėje virš langų ir virš nišos ties židiniu atsirado atidengti seno mūro fragmentai, o palėpėje esančiame kabinete – kamino detalė. Remonto metu svetainėje aptiktos užmūrytos durys anksčiau vedė į buto dalį, kuri dabar priklauso kitam šeimininkui. Jų niša virto smagia lentyna knygoms.
Laiptinėje viena siena taip pat apmūryta senomis plytomis. Šeima ją juokais vadina Raudų siena. Ji neautentiška, bet plytos surinktos iš šio namo palėpės ir rūsių, sienų. Pats šeimininkas vakarais imdavosi darbo, bandydamas rasti būdą imituoti seną mūrą. Sendindamas siūles jis sugalvojo įmaišyti pelenų.
V. Brezgys užsibrėžė išsaugoti ir senoviškas lauko duris. Kadangi laikas jas nepataisomai sugadino, meistrai pagal senųjų pavyzdį pagamino tokias pat.
Šalia naujų baldų bute atsirado ir senovinių. Architekto kabinete, be tarpukario laikų rašomojo stalo, kuris priklausė vienam Lietuvos armijos generolui, stovi ir tų laikų krėslas.
Asketiškame miegamajame šalia lovos su kalto metalo galvūgaliu vietoj spintelės atsirado grakštus tualetinis staliukas iš sendaikčių turgaus, kampe – iš ten pat atkeliavęs fotelis.
„Kiekvieni namai turi savo kvapą. Tačiau juos sukurti – ne vienos dienos darbas. Kai remontai baigti, baldai savo vietose, atsikraustai ir apsigyveni, kuriamos tradicijos, istorija, kad gyvenimas pulsuotų“, – dėsto V. Brezgys.
Dairydamasis po savo būstą, vis baksteli pirštu: dar trūksta paveikslų miegamajame ir prie baro virtuvėje, dar reikia sugalvoti, kaip dekoruoti bariuko dureles. Viena svajonė – auginti citrinmedį – jau išpildyta. Skiepytas medelis, parsigabentas iš Babtų, užaugino net 17 vaisių. Tai irgi namų auros ir tradicijų dalis: ateina bičiuliai, nuskini savo augintą citriną, įsipili šlakelį tekilos, degustuoji. Citrina visai kitokio skonio ir aromato nei pirktos.
Tekstas – Giedrė Budvytienė, nuotraukos – Edgaras Kurauskas
