VL žurnalistė Nijolė Baronienė
Šaltuoju metų laiku sodybų želdynai po sniegu, tad tenka galvoti, kas gali papuošti darbščių lietuvių kiemus. Tai gali būti ir atodrėkio dieną į kiemą išleistas pabėgioti vištų ar žąsų pulkas. Balkūnų kaime, Alytaus rajone, kudakuoja šimtai mėsinių ir dedeklių vištų. Skanios paukštienos ir kiaušinių mėgėjai žino, kur sostinėje savo ūkio produkcija prekiauja Vida Bartkevičienė.
Patys sau šeimininkai
Ilgus metus Alytuje buhaltere, ekonomiste dirbusi V.Bartkevičienė vieną dieną, kai įmonė, kurioje dirbo, bankrutavo, tarė sau: „Gana dirbti kitiems – metas pradėti savo verslą.“ „Viena gal ir nebūčiau pasiryžusi, bet kai mano gyvenime atsirado Anicetas, nusprendėme, kad galime bendromis jėgomis siekti kažko daugiau, nei ramiai laukti pensijos. Vaikai užauginti, jau sukūrę šeimas, turime anūkų, sveikatos yra, energijos – taip pat, tad kodėl nepabandžius imtis verslo?“ – linksmai pasakojo Vida. Jai antrino ir Anicetas. Pasak jo, darbo sau neverta lyginti su samdomu: laiką gali planuoti, kaip nori, esi pats sau viršininkas.
Darbo valandas nustato metų laikai
„Kai dirbi sau, daugiau atsakomybės. Juk ne kas kitas, o pats turi nuspręsti, ką ir kaip reikia daryti. Rizikuoji ne kito, o savo lėšomis. Kita vertus, ne paslaptis, kad, sulaukus 55-erių, darbą Lietuvoje vargu ar rasi“, – sakė inžinieriaus mechaniko išsilavinimą turintis ir save visų galų meistru vadinantis vyras. Anicetas juokavo, kad darbo valandas jų ūkyje nustato metų laikai. Vasarą tenka suktis, kol sutemsta, nes paukščiai ilgai būna lauke. Tik žiemą galima šiek tiek atsikvėpti. Jei Vilnius būtų pašonėje, ūkininkai galėtų ilgiau pamiegoti, o dabar tenka keltis ketvirtą ryto, kad, pasikrovę šviežios paukštienos, tris dienas per savaitę galėtų prekiauti sostinės ūkininkų turguose.
Reikėjo lėšų ir žinių
Senas kolūkio kiaulių fermas Vida su Anicetu nupirko prieš šešerius metus. Emigravę svetur, buvę jų savininkai laikė vištas, tačiau verslas nenusisekė. Paukštininkystės nusprendė imtis ir naujieji fermų savininkai. Reikėjo ne tik investicijų, nes pastatai buvo apgriuvę, bet ir žinių, kaip auginti paukščius. „Informacijos ieškojome knygose, internete, pagalbos kreipėmės ir į Lietuvos veterinarijos akademijos specialistus. Jie padėjo parinkti lesalus, sudaryti vištoms tinkamiausią racioną“, – vesdama į fermą, kurioje auginamos mėsinės vištos, sakė Vida.
Nemėgsta šalčio ir drėgmės
Pasivalę kojas į dezinfekcinį kilimėlį, patekome į paukščių karalystę. Vida papasakojo, kad augina mėsinius viščiukus iki 3,5 kg. Tokio svorio paukščių mėsa jau būna subrendusi. „Perkame 10–15 dienų viščiukus. Juos auginame tris, tris su puse mėnesio. Didžiuosiuose paukštynuose paukščiai užauginami per 45 dienas. Mes norime, kad vištienos skonis būtų kaip naminių vištų. Lesiname specialiu pačių ruoštu lesalu. Paukščiai ramūs, jiems užtenka erdvės, palesa ir tupi. Labai nemėgsta drėgmės ir šalčio, todėl pakratui naudojame šiaudus, laikome paukščius ne mažesnėje nei 18 laipsnių šilumos temperatūroje. Vasarą būtinai išleidžiame į lauką“, – pasakojo pašnekovė. Ji priminė, kad mėsiniai viščiukai išauginti iš sukryžmintų specializuotų mėsinių vištų veislių. Jų skerdiena nuo paprastų viščiukų skiriasi gelsvesne, minkštesne oda, ant jų kojų ir krūtinės daugiau raumenų. Mėsa švelni, sultinga, kvapni, joje daugiau visaverčių baltymų, mažai riebalų, ji gerai virškinama, tinka dietinei mitybai.
Kūrė lesalus
Balkūnuose mėsiniai viščiukai lesinami pačių augintojų sukurtu lesalu. Jo sudėtis ypatinga: kviečiai, žirniai, kukurūzai, sorų sėlenos, saulėgrąžų aliejus, šieno pabiros, virtos bulvės, morkos. Vasarą į lesalą įmaišoma žolės. Kombinuotųjų pašarų ūkininkai neperka. Kviečius augina patys, žirnius perka iš ekologinio ūkio, kukurūzus – iš patikimo ūkininko, nenaudojančio chemikalų. Bulvių, pašarinių burokų, kurių irgi duoda paukščiams, užsiaugina patys. Lesalą ruošia kasdien. Loveliuose yra smulkaus žvyro, kurio vištoms reikia, kad geriau virškintų. Vandens atsigeria iš automatinės linijos girdyklų. „Mano manymu, vištienos skonį gadina kombinuotieji pašarai. Mes ilgai eksperimentavome, kol sudarėme tokią sudėtį lesalų, kuriais lesintų paukščių mėsa skoniu nenusileidžia kaime pas bobutę užaugintos vištos mėsai“, – šypsojosi Vida.
Kaina negąsdina
Moteris neslėpė, kad ne visi tiki, jog jų vištos auginamos kitaip, nei didžiuosiuose paukštynuose. Tokius „neviernus tamošius“ ji pakviečia atvažiuoti į ūkį. „Pageidaujantiesiems labai šviežios paukštienos pasiūlau vežtis namo gyvą vištą. Kol kas neatsirado nė vieno norinčio pešti vištą“, – juokavo ūkininkė. Beje, skerdyklos ūkyje nėra, tad šią paslaugą tenka pirkti. Vienos 3–4 kg vištos skerdimas kainuoja apie 3–4 Lt, o kur dar lesalai, degalų sąnaudos, alga darbininkui... Pasak V.Bartkevičienės, skaičiuok neskaičiavęs, vieno vištienos kilogramo savikaina – 12–14 Lt. Turgaus prekyvietėse jos kilogramas kainuoja 18 Lt. „Vienu metu buvo labai prastas grūdų derlius. Nuolatinius pirkėjus perspėjome, kad mūsų produkcija gali brangti. O jie mums sako: „Pirksime ir brangiau, tik užauginkite“, – pasakojo Vida. Didelis privalumas, pasak jos, yra tai, kad ji paukštieną pardavinėja pati, tad iš pirmų lūpų gali išgirsti pretenzijas, pasiūlymus ir pagyrimus.
Reikia žolės ir saulės
Lomanų veislės dedekles vištas ūkininkai atsivežė iš „Vyturio“ bendrovės Žemaitijoje. Jos jau daugiau nei trijų mėnesių amžiaus. „Bendrovėje užauginamos labai kokybiškos Moravia, Dominantai, baltosios lehkornų veislės dedeklės vištos. Auginome ir jas. Labai svarbu, kad paukščiai vakcinuoti. Po mėnesio ar dviejų dedeklės pas mus pradės dėti kiaušinius. Jas lesiname irgi pačių gaminamais lesalais“, – sakė Anicetas. Pasak jo, dedekles vištas reikia keisti po trejų metų. Balkūnuose auginamos dedeklės gyvena erdviai, vaikšto laisvai, vasarą kapstosi lauke, tad perkančiųjų jų kiaušinius netrūksta. Ūkininkai kiaušinius renka tris kartus per dieną, kad būtų švarūs, vištos jų nesutrintų. Įdomu tai, kad dedeklės taiko dėti kiaušinį į tą pačią vietą. Gūžtose padėta šiaudų, tad paukščiams jauku, švaru ir minkšta. Retas miestietis gali patirti malonumą imdamas iš gūžtos ką tik padėtą šiltą kiaušinį, todėl Vidos paraginti pririnkome pilną kraitelę rudų kiaušinių. „Svarbiausia, kad lesalai būtų visaverčiai, paukščiai gautų žolės ir dienos šviesos“, – pabrėžė V.Bartkevičienė. Specialių priedų, kad kiaušinių tryniai būtų geltoni, ūkininkai nededa, lesina paukščius morkomis, pašariniais burokais, kuriuose yra karotino.
Atšventė įkurtuves
Netoliese yra dar tuščių buvusio kolūkio ūkinių pastatų, tad Vida su Anicetu, pageidaujant pirkėjams, kalėdiniam stalui užaugina žąsų, ančių, triušių. „Dabar baigiame įsirengti mėsos išpjaustymo patalpas, kad iš skerdyklos atsivežtą paukštieną galėtume tinkamai paruošti prekybai. Reikia įsigyti dar vieną šaldytuvą, paremontuoti turimas patalpas, investuoti į savo namų buitį bei aplinką, pakeliauti po svečias šalis“, – atviravo Anicetas. Vida džiaugėsi, kad pagaliau parėjusią vasarą galėjo atšvęsti įkurtuves savo name. „Keletą metų pas savo paukštelius į Balkūnus važinėjome iš Alytaus. Vėliau pagailo jėgų ir laiko, tad butus išnuomojome ir nusprendėme įsikurti ten, kur praleidžiame daugiausiai laiko, – kaime. Nusipirkome iš Anglijos atvežtą namelį ant ratų ir patupdėme jį ant Aniceto išlietų polių. Vėliau apšiltinome, apkalėme, šiek tiek padidinome. Esame labai patenkinti savo namais. Gyvename ne prasčiau nei buvę namelio šeimininkai anglai. Svarbiausia – turime erdvią terasą. Joje smagiai leidžiame vasaros vakarus su vaikais ir mielais draugais“, – linksmai kalbėjo Vida. Ji prisiminė sūnaus palinkėjimą gimtadienio proga: „Linkiu daug sveikatos, kad dar ilgai vaikams netektų perimti jūsų verslo.“
