„Kiekviena diena – iššūkis“, – sako I. Zabulionytė.
Ir iš tiesų: iššūkių jos gyvenime netrūko jau nuo pat gimimo. Vos Irmai gimus, tėvai ir gydytojai pamatė jos negalią, o gydytojų žodžiai: „Gal pirkit karstą“, ką tik kūdikio susilaukusiems tėvams džiaugsmo nesuteikė. Specialistai nebuvo tikri, ar Irma galės vaikščioti, kalbėti ir net protauti. Tačiau tėvai lengvai nepasidavė ir išbandė visus įmanomus gydymo būdus. Kai Irmai buvo vos 6 mėnesiai, jai buvo atlikta pirma operacija. Šiandien moteris iš viso jų yra turėjusi 10, daugelis jų – kojų. Ne visos operacijos buvo sėkmingos, todėl jai vis dar jas skauda ir yra sunku vaikščioti.
Negalia netrukdo gyventi
Tačiau diastrofinė displazija – tokia panevėžietės negalios diagnozė – nesutrukdė moteriai gyventi pilnavertį gyvenimą.
„Negalia man tik papildomas sunkumas“, – tikina Irma.
Ji sėkmingai baigė universitetą, kurį laiko dirbo grafikos dizainere-maketuotoja. Vėliau Irma suprato, kad nori dar labiau tobulėti, todėl išvyko į Italiją. Ten ji metus savanoriavo. Jei nebūtų susirgusi Irmos mama, tikėtina, kad ji būtų ten ir likusi, mat jau turėjo ir darbo pasiūlymą. Tačiau, sužinojusi apie mamos ligą, I. Zabulionytė nedvejojo ir grįžo į Lietuvą.
Jos mama buvo agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė. Dėl geranoriškumo ir gebėjimo pastebėti kiekvieną žmogų ją panevėžiečiai vadino Motina Terese. Irma žinojo mamos darbo specifiką, todėl, jai susirgus, pamažu perėmė jos pareigas, dirbo su tuo metu pradėtais vykdyti projektais. Po mamos mirties, Irma buvo išrinkta naująja vadove. Kaip pati sako, ji tarsi paveldėjo šias pareigas ir oficialiai pradėjo darbą su tais, kuriems reikalinga įvairi pagalba.
Kartais patenka į nepavydėtinas situacijas
I. Zabulionytė „SOS vaikų“ Panevėžio skyriaus vadove dirba jau šešerius metus. Ji kasdien savo darbe susiduria su smurtą patyrusiomis moterimis, alkį kenčiančiais žmonėmis, vaikais, kuriems reikia būtiniausių daiktų: sauskelnių, lovytės, akinių ir panašiai.
Irma pasakoja, kad, pavyzdžiui, labdaros valgykloje kasdien apsilanko apie 60 žmonių. Šis skaičius vis auga, o pavalgyti ateina ne tik asocialūs asmenys, bet ir sunkiau besiverčiantys pensininkai. Kai kurie į labdaros valgyklą ateinantys žmonės jai prisipažįsta, kad kąsnio burnoje neturėjo jau tris dienas.
Dar daugiau Irma gali papasakoti apie į krizių centrą atėjusias moteris. Čia prieglobstį randa smurtą patyrusios, nuo smurtautojų bėgančios, o kartais ir su mažais vaikais ant rankų iš namų į niekur išėjusios moteris, kurios ieško pagalbos ir paguodos.
Pasitaiko atvejų, kai Irmai joms padėti tenka ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Jei į centrą ateina moteris persekiojantys vyrai, vadovė drąsiai stoja tarp jų ir visais įmanomais būdais stengiasi juos išvaryti. Vadovė pasakoja, kad tai daryti jai sekasi puikiai, o daugelis vyrų jos bijo, todėl krizių centre esančias moteris dažnai palieka ramybėje. Kartą ji sulaukė ir vieno vyro grasinimo, kad už pagalbą jo žmonai bus nušauta, tačiau tokie grasinimai moters nepalaužia.
Visų laurų sau neprisiima
Sužinojusi, kad bus įvertinta „Lietuvos garbės“ apdovanojimuose, Irma neslėpė džiaugsmo ir nuostabos.
„Iš tikrųjų, man tai labai netikėta, lyg perkūnas iš giedro dangaus. Atrodo, kad tiesiog dirbi savo darbą ir negalvoji, kad darai kažką ypatingo. Tiesiog viską darai iš širdies. Esu labai sugluminta, bet tuo pačiu ir dėkinga bei laiminga“, – emocijų neslepia I. Zabulionytė.
Moteris akcentuoja tai, kad viena tikrai nebūtų visko padariusi, todėl šis apdovanojimas priklauso ne tik jai, bet ir visai jos komandai.
„Esu be galo dėkinga savo kolektyvui, nes tai yra komandinis darbas ir be jo tikrai nebūtume galėję padėti tokiam būriui žmonių. Dėkoju ir tiems, kurie prisideda prie mūsų veiklos, remia, palaiko ir padeda mums padėti kitiems“, – visų nuopelnų sau neprisiima Irma.
