Apie visa tai ir kitus šeimos gydytojo specialybės iššūkius bei tai, ko gydytojai labiau norėtų iš pačių pacientų, su šeimos gydytoja Elena Šuke kalbėtasi „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Pašnekovė konstatavo, kad šeimos gydytojo darbas – ne pats lengviausias, bet atsiperkantis emociškai.
„Šeimos gydytojas yra tiltas tarp visos apsaugos sistemos ir paciento. Tai yra ta jungtis, be kurios gera sveikatos priežiūra negali vykti. Tad šeimos gydytoju darbe tenka pabūti viskuo – didžiąja dalimi gydytoju, bet taip pat ir socialiniu darbuotoju, ir atvejo vadybininku, ir kartais elementariai psichologu.
Taigi specialybė – ne lengviausia. Bet būtent dėl šių priežasčių tas artimas ryšys su pacientais, savo apylinkės pacientais dažnai atperka šiuos dalykus, nes galima matyti, kaip auga vaikai, kaip žmonėms sekasi sirgti ir sveikti, ko gydytojai specialistai dažnai nepamato, nes pacientą regi tik epizodiškai“, – profesiją apibūdino E. Šukė.
Gydytojas neturi laiko apžiūrėti pacientą
Pasak jos, darbą ypač apsunkina tai, kad realiai šeimos gydytojo darbo krūviai normaliai nereglamentuojami – tenka priimti dešimtis pacientų, dėl ko kitą kartą nukenčia darbo kokybė.
„Priklausomai nuo gydymo įstaigos, teoriškai, ypač kalbant apie didžiąsias poliklinikas, pacientui skiriama 15 minučių, bet praktiškai turbūt retai kada jų tiek tenka. Viskas priklauso nuo gydymo įstaigos, vidinės politikos, bet elementariai neįmanoma visko suspėti.
Dažnai tenka rinktis, ar šį kartą būti labiau gydytoju, ar labiau psichologu, ar – sveikos gyvensenos specialistu. Laikas tikrai yra labai ribotas. Yra puiku tai, kad šeimos gydytojo komanda yra plečiama, gydytojas gauna vis daugiau pagalbos, vis daugiau specialybių turi dirbti kartu su šeimos gydytoju, kurių daugelis išties tam tikras funkcijas gali perimti. Bet vis tik vien tam artimam kontaktui užmegzti, įsigilinti į paciento skundus, tas laikas, koks yra teikiamas didžiojoje dalyje poliklinikų, tikrai yra nepakankamas“, – konstatavo medikė.
Kita vertus, ji sutiko, kad labai prailginus konsultacijas būtų galima priimti mažiau pacientų per dieną. Nors jiems tada ir tektų kokybiškesnė paslauga, tokiu būdu prie šeimos gydytojo kabineto eilės ilgėtų.
„Juk nenormalu pas šeimos gydytoją vizito laukti 3 savaites ar mėnesį. Tai jei mes tose poliklinikose, kur yra daug prisirašiusių žmonių, prailginime vizito laiką iki pusvalandžio, kas būtų jau optimalus laikas, ta eilė tikrai išsitęs dar labiau. Kokybė bus geresnė, bet tik daliai pacientų, kai didžioji dalis pacientų lauks eilėje.
Kur sprendimas? Reikia turėti daugiau šeimos gydytojų, ruošti daugiau, nes ir statistiškai paskaičiuota, kad jų mums labai trūksta. Juo ruošia universitetai tiek Vilniuje, tiek Kaune, bet jų vis dar nepakanka, taip pat yra problema, kad emigruoja šeimos gydytojai“, – pastebėjo E. Šukė.
Nepadėti nežmoniška, nors krūviai beprotiški
Pašnekovė teigė, kad ieškodami geresnių darbo sąlygų nemažai šeimos gydytojų pabėga į užsienį – Lietuvoje paruošti specialistai visur yra labai vertinami ir reikalingi.
„Įsivaizduokite, koks yra šeimos gydytojo darbas, kai jis turi priimti 50 pacientų per dieną. Tai vyksta labai daug kur. Kokia kokybė gali būti ir 20-to paciento aptarnavime, jau klausimas, o ką kalbėti apie 50-tą pacientą? Bet pacientams reikia pagalbos ir pasakyti „ne“, nes daktaras šiandien pavargo, mes irgi negalime.
„Priklausomai nuo gydymo įstaigos, teoriškai, ypač kalbant apie didžiąsias poliklinikas, pacientui skiriama 15 minučių, bet praktiškai turbūt retai kada jų tiek tenka.“
Realiai šeimos gydytojo kabinetas yra vienintelė vieta, kur, išskyrus priėmimo skyrių, pacientas tiesiog gali ateiti be jokių siuntimų. Tai yra vartai į sveikatos sistemą ir juos uždaryti tiesiog dėl to, kad pavargome ar nespėjome, dažnai yra nežmoniška“, – kalbėjo šeimos gydytoja.
Ir šeimos gydytojai klysta
Jos pastebėjimu, neatsitiktinai gydytojai yra viena iš dažniausiai perdegančių profesijų ir savižudybių skaičius tarp jų, lyginant su kitomis profesijomis, yra vienas didžiausių.
„Aišku, tai priklauso ir nuo subspecialybės. Terapiniai gydytojai turi daugiau laiko priimti sprendimą, tad šia prasme tai galbūt neša mažiau streso, bet atsidūrę šeimos gydytojo kėdėje susiduriame su nežmoniškais darbo krūviais.
Ir tikrai neįmanoma susikaupti kiekvieną dieną priimant tiek pacientą. Taip pat dar nepamirškime, kad reikia domėtis naujovėmis, įsigilinti į naujus klinikinius tyrimus, naujas gaires, tad dažnai gydytojai jaučia stresą, nes žino, kad galėtų geriau, bet tiesiog neturi tam sąlygų“, – apgailestavo E. Šukė.
Pašnekovė neslėpė, kad medicinoje neišvengiama klaidų, šeimos gydytojas – ne išimtis.
„Šeimos gydytojo klaidos taip pat gali lemti labai didžiulius sveikatos įvykius. Tai gali būti laiku nepastebėtas simptomas, neatliktas tyrimas, kuris galbūt būtų padėjęs rasti ligą ankstyvame periode, o pavėlavus aptinkame ligą gerokai vėliau, kai ir gydymo ir išgijimo prognozė visiškai kitokia“, – sakė ji ir pridūrė, kad viso to prevencija visų pirma turi būti pakankamas poilsis ir atidumas darbe.
Atlyginimas svetur skiriasi kartais
E. Šukė priminė laikus, kaip dar po Nepriklausomybės atkūrimo tik atsirado šeimos gydytojo specialybė, buvo gal dešimtmetis ar daugiau laiko, kai šią specialybę daugiau rinkdavosi tie, kurie nežino, ko nori.
„Arba apskritai nelabai nori būti gydytoju, bet pabaigti gi reikia. Taigi išeidavo labai nedaug pasiruošusių, norinčių dirbti šeimos gydytojų. Dabar paruošti šeimos gydytojai labai puikiai įsilieja į rinką, iš karto gauna darbą ir dar nepabaigę studijų sulaukia darbo pasiūlymų“, – pastebėjo ji.
Deja, dalis jų susivilioja dirbti ne Lietuvoje. „Bendros statistikos nežinau, bet bent iš mano kurso, iš žmonių, kuriais artimai bendravau, žinau bent 5 išvykusius. O mūsų kurse buvo apie 30 žmonių, bet jų tikrai gali būti ir daugiau“, – pasakojo E. Šukė.
Dažniausios šeimos gydytojų emigracijos kryptys – Jungtinė Karalystė ir Vokietija. Dalis renkasi ir Skandinaviją, tačiau čia įsitvirtinti sunkiau dėl gero kalbos mokėjimo. Gydytoja teigė, kad darbas svetur visų pirma patraukia tiek dėl atlyginimo, tiek kitokių darbo sąlygų.
„Atlyginimas skiriasi kartais, kalbant apie Jungtinę Karalystė – 2–3 kartus. Aišku, sunku lyginti, nes ir Lietuvoje atlyginimas priklauso, kokioje įstaigoje, kokiu etatu dirbama. Bet iš esmės atlyginimas yra pirmas dalykas, kuris „užkabina“, o toliau yra darbo krūvis. Nes daugelyje Europos šalių išgirdus, kad pas mus yra iš dalies priimtina, kad šeimos gydytojas pamato 50 pacientų per dieną, jie sako: „Nejuokaukite, kaip yra iš tikrųjų?“ Tai tada reikia įrodyti, kad tikrai 50 priimame ir viskas padaryta be klaidų, tyrimai paskirti, popieriai surašyti“, – pasakojo E. Šukė.
Per dieną – vos 8 pacientai
Gydytoja dalinosi, kad štai Skandinavijoje yra tokia praktika, jog po kiekvieno paciento gydytojas dažniausiai turi 15 minučių ar pusvalandį tam, kad supildytų dokumentaciją.
„Tai reiškia, kad konsultacijos metu gydytojas tik kalbasi su pacientu ir jį apžiūrinėja. Tokios darbo sąlygos žavi, kaip ir papildomi darbuotojai šeimos gydytojo komandoje, kai gydytojas turi ir slaugytoją, ir kineziterapeutą, ir socialinį darbuotoją nuolat šalia, tada gali dalį darbų deleguoti“, – kalbėjo E. Šukė.
„Įsivaizduokite, koks yra šeimos gydytojo darbas, kai jis turi priimti 50 pacientų per dieną. Tai vyksta labai daug kur. Kokia kokybė gali būti ir 20-to paciento aptarnavime, jau klausimas, o ką kalbėti apie 50-tą pacientą? Bet pacientams reikia pagalbos ir pasakyti „ne“, nes daktaras šiandien pavargo, mes irgi negalime.“
Ji teigė girdėjusi, kad Švedijoje šeimos gydytojai priima ir vos iki 8 pacientų per dieną. „Yra 8 konsultacijos ir tada dar pusę valandos dokumentacijos pildymui, taip ir gaunasi 8 darbo valandos. Jungtinėje Karalystėje, tikrai žinau, kad kai kur yra didesni pacientų kiekiai, bet gydytojai jau sujuda, kai būna 20 pacientų, tai – jau sunki diena.
O mūsų gydytojai, ypač dirbantys valstybinėse poliklinikose, uždarose grupėse socialinėje medijoje pasijuokia, kas sumuš rekordą, ypač kovido laikais, kai buvo daugiau ir vien nuotolinės konsultacijos, tai būdavo ir 70 pacientų per dieną. Tai jau kaip juokas tarp gydytojų, bet o ką daryti – niekur nepabėgsi nuo to“, – konstatavo ji.
Pacientams trūksta elementarių žinių
Pašnekovė tikino, kad tikrai nėra taip, kad kitur yra žolė žalesnė – ir eilės yra, ir medikai pavargsta. Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad gydytojams dirbti būtų paprasčiau, jei ir patys pacientai atsakingiau įvertintų savo sveikatą.
„Kažkaip noriu tikėti, kad kitose valstybėse žmonių išsilavinimas medicinos klausimais yra truputį stipresnis. Lietuvoje dažnai pastebime, (...) kad kartais žmonėms trūksta elementarių žinių, pavyzdžiui, kas yra pavojinga, o kas – nepavojinga būklė. Šeimos gydytojas ir priėmimo skyriaus gydytojai su tuo susiduria dažniausiai, kai žmonės atvyksta išsigandę, susijaudinę dėl absoliučiai nereikšmingų sveikatos būklių, kas yra visai nepavojinga.
Arba kažką suskaudus naktį atvyksta į priėmimą net neišgėrę vaistų nuo skausmo. Tai pakalbėjus su užsienio kolegomis, atrodo, kad turėtų būti didesnis žmonių lavinimas. Bet trūksta medikų visur, taip yra, todėl taip mielai ir priima mūsų kolegas lietuvius“, – kalbėjo E. Šukė.
