Su G. Vaitkiene kalbamės apie problemas, su kuriomis susiduria specialiųjų poreikių turinčių pacientų šeimos nariai, taip pat apie reabilitacijos naujienas ir paslaugų prieinamumą.
Kalbant apie negalią turinčių žmonių reabilitaciją kyla klausimas – tai medicininė ar socialinė paslauga?
Be abejo, socialiniai dalykai ir medicina šiuo atveju daug kur persipynę. Anksčiau reabilitacija buvo laikoma artimesne socialinei sferai, dabar tai – neatskiriama medicinos dalis, kaip ir profilaktika, diagnostika ir gydymas. Vis dėlto visus 30 nepriklausomybės metų ginčijamasi, kur šiuo atveju baigiasi socialinės paslaugos, kur prasideda medicina.
Nors reabilitacija – svarbi medicinos dalis, jai skiriamas finansavimas nuolat mažėja. Medikamentai, įvairios paslaugos brangsta, į reabilitacijos sferą taip pat ateina naujų brangių technologijų, kurios, deja, Lietuvoje vis dar ne visada prieinamos.
Kodėl reabilitacijos paslaugos svarbios?
Svarbiausi medicininės reabilitacijos tikslai – padėti sunkiomis ligomis susirgusiems, traumų patyrusiems žmonėms netapti neįgaliais ar sumažinti negalios naštą, taip pat – grąžinti žmones į visuomenę. Nustačius sunkiai pagydomą ligą, patyrus traumą, pažeidimą ir laiku nepritaikius tinkamų reabilitacijos priemonių, pacientas sulauks komplikacijų, kurios jį lydės visą gyvenimą. Kai kuriais atvejais žmogaus reabilitacija taip pat trunka visą gyvenimą.
Moksliškai įrodyta, kad labai svarbu kuo ilgiau išlaikyti kiekvieno žmogaus fizinį aktyvumą. Fiziškai aktyviems žmonėms reikia būti bent 6 valandas per parą. Tai – nebūtinai fiziniai pratimai, fizinis aktyvumas gali būti vaikščiojimas, šokiai, judėjimas, net sėdėjimas nuleistomis kojomis. Atrodo, tikslas labai konkretus ir aiškus, vis dėlto pasiekti jį nėra lengva. Mūsų neįgalieji dažnai labai mėgsta tiesiog nesikelti iš patalo, kartais būna sunku juos įtikinti pavalgyti ne lovoje.
Svarbu, kad fizinio aktyvumo žmogus siektų pats, todėl labai svarbus paciento motyvavimas. Negalią turintys žmonės turi suprasti judėjimo naudą. Vis dėlto, kaip rodo praktika, motyvuoti pacientą kasdien atlikti pratimus, žaisti judrius žaidimus yra sunku. Be to, specialistams svarbu turėti ne tik žinių, bet ir noro bei priemonių. Šiuo metu silpniausia vieta – reabilitacijos paslaugos namuose, jų vis dar labai trūksta. Manau, tai galėtų būti puiki niša socialiniam verslui.
Dar vienas reabilitacijos tikslas – integruoti žmogų į visuomenę. Integravimo galimybės taip pat priklauso nuo kiekvieno žmogaus ligos, jo biosocialinių funkcijų sutrikimo lygio. Jei sutrikusi klausa, žmogui pritaikomas klausos aparatas, jei rega – tinkami regėjimą koreguojantys akiniai. Vis dėlto ne visada viskas paprasta. Jei žmogus turi kompleksinę negalią, neužtenka gero vežimėlio, puikių techninės pagalbos priemonių, reikia kur kas daugiau. Labai svarbu pritaikyta aplinka, pagalbos galimybės, visuomenės žinios ir tolerancija. Apie tai kol kas kalbama pernelyg mažai.
Įsitraukti į bendruomenę gali kiekvienas. Teko lankytis Skandinavijoje, kur į dienos centrą atvežami visai judėti negalintys žmonės. Jie sėdi neįgaliojo vežimėliuose, klausosi muzikos, žiūri, kaip šoka vaikai. Žmonės tiesiog būna kartu su kitais, jiems sudaroma tokia galimybė.
Teko dalyvauti socialiniame projekte, lankėme Vilniaus mieste gyvenančius negalią turinčius žmones namuose, klausėme namiškių ir pačių neįgaliųjų, su kokiomis problemomis jie susiduria, kokių paslaugų jiems reikėtų labiausiai. Apklausta daug įvairaus amžiaus žmonių. Nustebino tai, jog neįgaliesiems didžiausia problema – vienišumas. Jie jaučiasi įkalinti namuose, skundžiasi bendravimo stoka, santykiais su namiškiais. Sveikatos problemos, skausmas, kontraktūros jiems ne tokios svarbios.
Namiškiai savo ruožtu vis dar ieško tos stebuklingos tabletės, daktaro, tyrimo, reabilitacijos, kuris išgelbėtų negalią turintį artimąjį. Paklausti apie reabilitaciją jie dažniausiai sakydavo, kad trūksta pinigų jai, viskas brangiai kainuoja. Daugelis nežinojo, kur ieškoti pagalbos, kokia ji yra.
Informacijos trūkumas – vis dar didžiulė negalią turinčių žmonių ir jų artimųjų problema?
Sveikatos problemos šeimai nukrenta tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Žmonės nežino, kur kreiptis, kur eiti. Kaip rodo praktika, labai dažnai neįgalių vaikų susilaukusios šeimos daugiau sužino iš kitų šeimų negu iš medikų, specialistų.
Žinių apie reabilitaciją, jos rūšis ir galimybes trūksta ne tik visuomenei, bet ir medikams. Kalbant apie reabilitacijos paslaugas, vis dar labai daug sumaišties. Kaip rodo ilgametė patirtis, žmonės vis dar nežino, kur gauti siuntimą į reabilitacijos įstaigą, kelialapį į sanatoriją. Schemos, kaip gauti paslaugas, labai sudėtingos. Dalyvauju Sveikatos apsaugos ministerijoje sudarytoje darbo grupėje, stengiamės keisti šią situaciją. Vis dėlto pokyčiai vyksta pernelyg lėtai.
Norėčiau priminti visiems: informaciją apie tiek suaugusiesiems, tiek vaikams teikiamas paslaugas galima rasti Valstybinės ligonių kasos svetainėje (www.vlk.lt). Daug informacijos pateikiama ir Techninės pagalbos neįgaliesiems centro svetainėje (www.tpnc.lt).
Žmonės vis dar nežino, kad gali nemokamai atsisiųsti kompiuterinę pažintinių funkcijų programą, kuri labai tinka lavinti autizmo sutrikimą turinčius vaikus, be to, ji pritaikyta įvairaus amžiaus žmonėms.
Dėl nežinojimo kenčia ir negalią turintys žmonės, ir jų artimieji. Labai skaudu užsukus į namus matyti nepritaikytą aplinką. Žmonės nežino, kad kai kurias techninės pagalbos priemones, pvz., neįgaliojo vežimėlį, čiužinį nuo pragulų ir pan., galima gauti ir be gydytojo siuntimo. Kaip rodo kasdienė patirtis, artimieji vis dar vaikšto ratais kvadratais nežinodami, kur kokia pagalba teikiama.
Kartais negalią turinčiojo gyvenimą gali palengvinti ir labai paprasti, nebrangūs sprendimai. Pavyzdžiui, į vonią neįgaliojo vežimėliu galima patekti išėmus jos duris. Deja, dažnai artimieji laukia, kol valstybė padarys stebuklą. Liūdna matyti neįgalų žmogų, gyvenantį daugiabučio penktajame aukšte ir nežinantį, kad yra tarnybos, kurias galima išsikviesti nemokamai, kurios konsultuoja, padeda.
Taip bus tol, kol gydymo įstaigose neatsiras atvejo vadybininkai. Be abejo, ligoninėse dirba socialiniai darbuotojai, bet jie dažniausiai užsiima kitais dalykais – sprendžia draustumo klausimus, tvarko dokumentus ir panašiai. Reabilitacijai jie neturi laiko, nors puikiai žinoma, kad susižalojusiam ar sunkia liga susirgusiam reabilitacijos paslaugų reikia išsyk, dar ligoninėje.
Paminėjote, kad Lietuvoje vis dar neprieinamos moderniausios, brangiausios reabilitacijai skirtos priemonės. Ar galima teigti, kad šioje srityje esame atsilikę nuo labiau pažengusių pasaulio šalių?
Kartu su technikos pažanga pasaulyje atsiranda vis naujų, modernių technologijų. Plačiai taikomos judėjimo funkciją pagerinančios robotinės terapijos sistemos, kitos inovatyvios žmogaus galimybes gerinančios technologijos. Kai kurios iš jų jau yra Lietuvoje, bet nemažai priemonių mums vis dar per brangios.
Vis dėlto galiu drąsiai teigti: per 30 metų Lietuvoje pasiekta labai daug. Pamenu, nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvyko negalią turinčių medikų komanda, tarp jų buvo žmonių rateliuose, su ramentais, protezais. Kur tik eidavome, praeiviai sustodavo ir žiūrėdavo pavymui. Amerikiečiai stebėjosi ir klausė – nejau pas jus nėra negalią turinčių žmonių? Sovietų sąjungoje jų „nebuvo“. Tada beveik niekas nežinojo, kas yra reabilitacija, kas yra kineziterapeutas ar ergoterapeutas.
Galėčiau teigti, kad šiuo metu Lietuvoje reabilitacijos paslaugų tinklas gerai išplėtotas. Kitas klausimas – reabilitacijos prieinamumas. Deja, sistema kol kas pernelyg griozdiška, ji ne visais atvejais veikia puikiai. Be to, visuomenės švietimas tebėra juoda dėmė, kuriai panaikinti dedama pernelyg mažai pastangų. Čia didesnį vaidmenį galėtų atlikti ir nevyriausybinio sektoriaus atstovai.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
