LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Mineralinio vandens nereikėtų gerti nuolat, nes jame daug druskos (natrio chlorido), kurios net per daug gauname su maistu, sako gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė. „Nesakau, kad tai susargdina, bet apkrauna organizmą nuolatiniu poreikiu šalinti druskų perteklių. Be to, kai žmogus suvartoja daugiau natrio, atsiranda troškulys. Tada vėl reikia gerti“, – pastebi ji.
D. Pipiraitės teigimu, labai vengti gazuoto vandens nebūtina: „Gazuotas ir prieš valgį geriamas vanduo skatina tiek peristaltiką, tiek sekreciją. Tada jis visai naudingas. Apskritai angliarūgštė nėra mums kenksmingas junginys, pavyzdžiui, ji skatina apetitą.“
Mineralinio vandens poveikis gali būti įvairus
Daug žmonių įsitikinę, kad visus natūralius mineralinius vandenis galima vadinti gydomaisiais. Tačiau gydytoja dietologė D. Pipiraitė tikina, kad taip tikrai nėra: „Natūralaus mineralinio vandens poveikis organizmui labai priklauso nuo druskų sudėties. Mineraliniuose vandenyse daugiausia natrio chlorido druskų, bet būna, kad vyrauja hidrokarbonatai, sulfatai.“
Pats paprasčiausias vanduo šalina toksinus, sako D. Pipiraitė, o žarnų turinyje esančius toksinus padeda pašalinti ir hidrokarbonatinis vanduo. Anot jos, mineralinio vandens poveikis įvairus.
„Jis veikia rūgščių ir šarmų balansą, arterinį kraujospūdį, reguliuoja organizmo terpę (arba pH). Didelis natrio chlorido kiekis jautriems žmonėms gali padidinti kraujospūdį. Gazuotas, šaltas, prieš pat valgį (ar 15 min. prieš jį) geriamas vanduo skatina skrandžio sekreciją. Šiltas, kambario temperatūros, 30–45 min. prieš valgį geriamas vanduo rekomenduojamas, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas“, – vardija gydytoja.
Jos teigimu, vanduo su angliarūgšte gali būti skirtas peristaltikos ir sekrecijos stimuliacijai, tik apie tai reikėtų pakalbėti su savo gydytoju. „Kai užkietėja viduriai, gazuotas ir prieš valgį geriamas vanduo skatina tiek peristaltiką, tiek sekreciją. Tada jis visai naudingas. Apskritai angliarūgštė nėra mums kenksmingas junginys, pavyzdžiui, ji skatina apetitą“, – sako D. Pipiraitė. Tačiau, jei yra padidėjęs rūgštingumas, yra refliuksas, rekomenduojamas negazuotas vanduo.
Kokį vandenį gerti kasdien?
Anot medikės, vandens, kuriame yra daug druskų (daugiau kaip 1 g/l), nereikėtų gerti dažnai ir kasdien, kitaip organizmas gauna didesnį krūvį. „Natrio chlorido stokos mes nejaučiame, nes jo gauname su maistu ir dažniausiai per daug, – pabrėžia D. Pipiraitė. – Nesakau, kad jo reikia negerti – juo galima gaivintis kai karšta, kai daugiau prakaituojama, bet paprastai reikėtų vartoti vandenį, kuriame mažiau druskų.“
Virintas vanduo, kalba gydytoja, saugesnis patogeninių mikroorganizmų požiūriu, bet atsakingos institucijos užtikrina, kad saugus būtų ir vanduo iš krano. Be to, esminių skirtumų, kai kalbama apie mineralus, virintas ir nevirintas vanduo neturi.
Kai kas geria pirmiausia užšaldytą, o paskui atitirpdytą vandenį, nes mano, kad toks sveikesnis. Tačiau D. Pipiraitė tikina moksliškai patvirtinančių duomenų, kad atitirpdytas vanduo būtų kažkuo naudingas, neradusi.
Yra žmonių, kurie mineralinį vandenį geria nuolat ir daug metų iš eilės. Bet gydytoja sako, kad reikia daryti pertraukas, nes mineraliniame vandenyje vyrauja natrio ir chloro (natrio chlorido) jonai. „Nesakau, kad tai susargdina, bet kenkia, apkrauna organizmą nuolatiniu poreikiu šalinti druskų perteklių. Be to, kai žmogus suvartoja daugiau natrio, atsiranda troškulys. Tada vėl reikia gerti. Jei vėl geriame tokį patį druskingą vandenį, išeina pasaka be galo“, – pabrėžia D. Pipiraitė.
Mineralinio vandens ištekliai – beribiai
Šiuo metu Lietuvoje yra 31 mineralinio požeminio vandens vandenvietė. Neseniai Lietuvos geologijos tarnyba patvirtino ir Anykščiuose esančios vandenvietės išteklius. Kai kuriais duomenimis, lietuviai per metus išgeria apie 50 litrų mineralinio vandens, o italai – daugiau nei 203 litrus.
Lietuvos Geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas sako, kad vandens telkinių detaliai išžvalgyta tiek, kad per dieną iš žemės gelmių galima išgauti apie 4 tūkst. kubinių metrų vandens. Bet mineralinio vandens (kai druskų kiekis viršija 1 g/l) ištekliai beribiai – jo rasime kiekvienoje Lietuvos vietoje. Anot jo, Ignalinoje ir Anykščiuose mineralinis vanduo yra maždaug 300 m gylyje. „Bet turime kalbėti apie sūrymus, nes Ignalinos gręžinio vanduo druskų turi apie 50 g/l. Anykščiuose – per 20 g/l“, – pastebi K. Kadūnas.
Druskininkuose ar Birštone, aiškina specialistas, yra vadinamieji hidroinjekciniai telkiniai, kur mineralinis vanduo per geologinius lūžius pakyla arti žemės paviršiaus: „Ten yra ir 70 m gylio gręžinių. O, jei gręšime dar giliau, bus ir sūrymų. Tai priklauso nuo gylio.“
Pasak K. Kadūno, arti žemės paviršiaus yra gėlo vandens, kurį geriame, zona. Giliau – silpnai mineralinio vandens (t. y. 1–15 g/l) zona. Dar giliau – sūrymai, kurių mineralizacija viršija 35 g/l. O jei vanduo yra kilometrų gylyje, druskų būna daugiau kaip 100–150 g/l. „Sūrymas gali būti naudojamas vonioms, procedūroms, – teigia pašnekovas. – Lietuvoje turime tik „Vytautą“, kuriame druskų tikrai daug – 7 g/l. Tokį gerti nėra skanu.“
Vakarų Lietuvoje, sako K. Kadūnas, išgaunama nafta ateina kartu su sūrymu, kuriame yra apie 150 g/l druskų. „Klaipėdoje turime geoterminę jėgainę. Ten taip pat išgaunamas mineralinis vanduo (sūrymas). Girdėjau, kad jie bando tartis su Palangos gydyklomis ir sūrymą panaudoti vonioms, nes geoterminė jėgainė pasiima šilumą, o sūrymą grąžina į gelmes“, – aiškina geologas.
Paklaustas, kiek mineralinių medžiagų turi būti litre vandens, kad jis būtų vadinamas mineraliniu, o ne paprastu, K. Kadūnas primena, kad, įstojus į Europos Sąjungą, buvo įvesta sąvoka „natūralus mineralinis vanduo“, reiškianti ir gėlą, ir mineralinį vandenį: „Dabar viską apibūdina vandens švarumas, būdinga stabili cheminė sudėtis, eksploatavimo laikotarpis ar pan. Anksčiau bent mūsų, geologų, riba tarp mineralinio ir gėlo vandens buvo 1 g/l. Dabar tos ribos nebelikę.“
Nuomonę, kad Lietuvoje išgaunamas vanduo beveik visas šarminis, geologas neigia. „Vandens rodiklis pas mus svyruoja apie 7 pH – t. y. neutralus. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje vanduo labai šarminis – jis nėra 9 pH ir pan.“, – pastebi K. Kadūnas.
