Grupės draugai susitiko po pusės amžiaus

Šie žmo­nės į sa­vo jau­nys­tės stu­di­jų mo­kyk­lą su­si­rin­ko po 50 me­tų. Pa­si­kei­tė daug kas – pa­sta­tai, dės­ty­to­jai, pa­va­di­ni­mai. Ta­čiau gy­vi ir ryš­kūs jau­nų die­nų pri­si­mi­ni­mai, ne­jau­kus jaus­mas, ar­ti­nan­tis prie bu­vu­sio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo ka­bi­ne­to ir džiaugs­mas, kad vai­kai­čiai stu­di­juo­ja taip, kaip jiems ne­te­ko.

Po dau­ge­lio me­tų

Šiau­lių vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je su­si­bū­rė žmo­nės, ku­rie šia­me pa­sta­te stu­di­ja­vo dar prieš pus­šim­tį me­tų. Tuo­met tai bu­vo Šiau­lių Ka­ro­lio Di­džiu­lio po­li­tech­ni­ku­mas.

„Mes bu­vo­me „skel­ta­na­giai“ – stu­di­ja­vo­me ag­ro­no­mi­ją, – pa­tiks­li­na vie­nas su­si­ti­ki­mo da­ly­vis Ed­var­das Gra­ba­žius. – Dau­ge­lis mū­sų vė­liau bai­gė­me ne po vie­ną aukš­tą­ją mo­kyk­lą, kei­tė­me pro­fe­si­ją, ta­čiau ke­lias į pa­sau­lį pra­si­dė­jo čia.“

Anuo­met jų bu­vo 20. Da­bar su­si­rin­ko – 12. Dar trys at­vyk­ti ne­ga­lė­jo. Ke­le­tas iš­ke­lia­vo ana­pi­lin. Tai tre­čias šių gru­pio­kų su­si­ti­ki­mas. Pir­mą kar­tą drau­gėn su­bė­go po pen­ke­rių me­tų. Pas­kui – po 25.

Į po­li­tech­ni­ku­mą jau­nuo­liai įsto­da­vo 14 me­tų, vos bai­gę sep­ty­nias kla­ses. Kai ku­rie vai­ki­nai su­ge­bė­jo pa­gal pa­sky­ri­mą įsi­dar­bin­ti dar iki ka­ri­nės tar­ny­bos. Re­tas ku­ris, bai­gęs moks­lus, bu­vo ei­li­niu ag­ro­no­mu. Dau­ge­lis iš­kart gau­da­vo „kė­dę“ – ūkio pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo po­stą ar ki­tą va­do­vau­jan­tį dar­bą.

Kęs­tu­tis Mic­ke­vi­čius pri­si­me­na, kad rei­kė­da­vo „ati­dirb­ti“ už stu­di­jas po­rą me­tų. Ma­žai kas tai pa­da­ry­da­vo, nes vai­ki­nai išei­da­vo į ka­ri­nę tar­ny­bą.

„Tur­būt vie­nas iš pir­mų­jų iš­li­pau iš ag­ro­no­mi­jos ro­gių. Gy­ve­ni­mas taip su­dė­lio­jo. Kei­čiau pro­fe­si­ją. 20 me­tų iš­dir­bau Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je. Pa­ki­lau iki sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­rei­gų. Džiau­giuo­si, kad gy­ve­ni­me vis­ką pa­sie­kiau. No­rė­jau tap­ti įmo­nės di­rek­to­riu­mi, o te­ko va­do­vau­ti ne vie­nai“.

Eks­kur­si­ja

Ko­le­gi­jos dar­buo­to­jai su­ren­gė ne­di­de­lę eks­kur­si­ją. Vos už­li­pę į ant­rą aukš­tą, žmo­nės šyp­te­lė­jo – ne­jau­kus jaus­mas sto­vė­ti prie di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo ka­bi­ne­to du­rų. Juk čia kvies­da­vo tuo­met, kai bū­da­vai pra­si­kal­tęs. Ka­bi­ne­tas ne­pa­si­kei­tęs, ta­čiau da­bar kaž­ko­dėl at­ro­do daug ma­žes­nis.

Ak­tų sa­lė iš­li­ko to­je pa­čio­je vie­to­je, tik su­re­mon­tuo­ta. Pa­kė­lę akis eks­kur­si­jos da­ly­viai pa­si­gė­rė­jo raš­tuo­to­mis lu­bo­mis. Jos iš tie­sų iš­li­ko au­ten­tiš­kos. „Keis­ta, kad jų tuo­met ne­pas­te­bė­jo­me. Ma­tyt, ne tas rū­pė­jo. Čia vyk­da­vo šo­kiai“, – kal­bė­jo tar­pu­sa­vy­je gru­pio­kai.

Laip­tai, ku­riais bė­gio­da­vo, ka­bi­ne­tai, ku­riuo­se te­ko sto­vė­ti prie len­tos ir net tua­le­tai – vis­kas pa­si­kei­tę neat­pa­žįs­ta­mai. Dau­ge­lis ste­bė­jo­si – kaip da­bar rei­kė­tų at­si­skai­ti­nė­ti prie in­te­rak­ty­vios len­tos?

Vi­si pa­si­džiau­gė, kad tech­ni­ku­mai bu­vo iš mies­tų iš­kel­ti į ma­žes­nius mies­te­lius, o po­li­tech­ni­ku­mas išau­go į aukš­tą­ją, nors ir neu­ni­ver­si­te­ti­nę, mo­kyk­lą. Gru­pio­kai džiau­gė­si, kad jų vai­kai­čiams daug ge­res­nės są­ly­gos stu­di­juo­ti. Vi­sur kom­piu­te­riai. Jo­kių ran­ka ra­šy­tų kons­pek­tų. nuo­to­li­nės pa­skai­tos – pro­fe­so­rius Vil­niuj, o stu­den­tai klau­so­si ir net klau­si­mus už­da­vi­nė­ja Šiau­liuo­se.

Alvydas JANUŠEVIČIUS