Šie žmonės į savo jaunystės studijų mokyklą susirinko po 50 metų. Pasikeitė daug kas – pastatai, dėstytojai, pavadinimai. Tačiau gyvi ir ryškūs jaunų dienų prisiminimai, nejaukus jausmas, artinantis prie buvusio direktoriaus pavaduotojo kabineto ir džiaugsmas, kad vaikaičiai studijuoja taip, kaip jiems neteko.
Po daugelio metų
Šiaulių valstybinėje kolegijoje susibūrė žmonės, kurie šiame pastate studijavo dar prieš pusšimtį metų. Tuomet tai buvo Šiaulių Karolio Didžiulio politechnikumas.
„Mes buvome „skeltanagiai“ – studijavome agronomiją, – patikslina vienas susitikimo dalyvis Edvardas Grabažius. – Daugelis mūsų vėliau baigėme ne po vieną aukštąją mokyklą, keitėme profesiją, tačiau kelias į pasaulį prasidėjo čia.“
Anuomet jų buvo 20. Dabar susirinko – 12. Dar trys atvykti negalėjo. Keletas iškeliavo anapilin. Tai trečias šių grupiokų susitikimas. Pirmą kartą draugėn subėgo po penkerių metų. Paskui – po 25.
Į politechnikumą jaunuoliai įstodavo 14 metų, vos baigę septynias klases. Kai kurie vaikinai sugebėjo pagal paskyrimą įsidarbinti dar iki karinės tarnybos. Retas kuris, baigęs mokslus, buvo eiliniu agronomu. Daugelis iškart gaudavo „kėdę“ – ūkio pirmininko pavaduotojo postą ar kitą vadovaujantį darbą.
Kęstutis Mickevičius prisimena, kad reikėdavo „atidirbti“ už studijas porą metų. Mažai kas tai padarydavo, nes vaikinai išeidavo į karinę tarnybą.
„Turbūt vienas iš pirmųjų išlipau iš agronomijos rogių. Gyvenimas taip sudėliojo. Keičiau profesiją. 20 metų išdirbau Šiaulių televizorių gamykloje. Pakilau iki skyriaus viršininko pareigų. Džiaugiuosi, kad gyvenime viską pasiekiau. Norėjau tapti įmonės direktoriumi, o teko vadovauti ne vienai“.
Ekskursija
Kolegijos darbuotojai surengė nedidelę ekskursiją. Vos užlipę į antrą aukštą, žmonės šyptelėjo – nejaukus jausmas stovėti prie direktoriaus pavaduotojo kabineto durų. Juk čia kviesdavo tuomet, kai būdavai prasikaltęs. Kabinetas nepasikeitęs, tačiau dabar kažkodėl atrodo daug mažesnis.
Aktų salė išliko toje pačioje vietoje, tik suremontuota. Pakėlę akis ekskursijos dalyviai pasigėrėjo raštuotomis lubomis. Jos iš tiesų išliko autentiškos. „Keista, kad jų tuomet nepastebėjome. Matyt, ne tas rūpėjo. Čia vykdavo šokiai“, – kalbėjo tarpusavyje grupiokai.
Laiptai, kuriais bėgiodavo, kabinetai, kuriuose teko stovėti prie lentos ir net tualetai – viskas pasikeitę neatpažįstamai. Daugelis stebėjosi – kaip dabar reikėtų atsiskaitinėti prie interaktyvios lentos?
Visi pasidžiaugė, kad technikumai buvo iš miestų iškelti į mažesnius miestelius, o politechnikumas išaugo į aukštąją, nors ir neuniversitetinę, mokyklą. Grupiokai džiaugėsi, kad jų vaikaičiams daug geresnės sąlygos studijuoti. Visur kompiuteriai. Jokių ranka rašytų konspektų. nuotolinės paskaitos – profesorius Vilniuj, o studentai klausosi ir net klausimus uždavinėja Šiauliuose.
Alvydas JANUŠEVIČIUS