Be to, kitoms konkurso dalyvėms buvo liepta nesifotografuoti su Panova ir Ukrainos vėliava. Interviu 24 kanalui modelis sakė, kad jai buvo labai sunku.
„Visi konkurso dalyviai žinojo, ką išgyvenu, visi užjautė. Tačiau antrąją dieną „Miss Eco International“ direktorė visiems atvirai pasakė: „Niekas neturi teisės fotografuotis su Anastasija iš Ukrainos ir su jos vėliava.“
Tai buvo trečia karo Ukrainoje savaitė, mano tėvai, visa mano šeima buvo ten, aš jaučiau įtampą ir nervinausi, o ji tai sakė 40-čiai konkurso dalyvių. Iš pradžių mano akyse pasirodė ašaros, paskui surinkau valią į kumštį ir pasakiau sau, kad atėjau čia ne dėl karūnos. Atėjau paskelbti, kad mes kariaujame. Jei turite balsą, pasinaudokite juo, nepaisant to, ką mums sako kiti. Man tai nerūpėjo“, – prisipažino Panova.
Pasak ukrainietės, dvi savaitės, praleistos tarptautiniame konkurse, jai buvo siaubingos. Ji negalėjo suvaldyti emocijų, kai jos ir ten atstovavusios rusės vienu metu buvo viešai klausinėjama.
„Esu labai nekonfliktiškas žmogus, labai rami, tačiau viduje jaučiausi apnuoginta. Spaudos konferencijoje rėkiau, nes iš 40 merginų mane išskyrė, o „Mis Rusija“ uždavė tokį klausimą: „Kaip jūs patekote į Egiptą? Ar sunki buvo jūsų kelionė?“. Dėl ko ji to klausė?
Iš pradžių sakai, kad esi prieš politiką, o paskui tokius dalykus išdavinėji žurnalistų akivaizdoje. Ar mano kelias buvo sunkus? Mano šeima kas valandą girdi sirenų gaudesį, mano tėtis slepiasi vonioje, nes mano, kad mūsų namas bus sugriautas, o jūs manęs klausiate, koks buvo mano kelias į Egiptą? Tai buvo siaubingas kelias“, – prisiminė Panova.
Ji taip pat papasakojo, kaip ėjo prieš organizatorių nustatytas taisykles. Jai buvo liepta nekalbėti apie karą, tačiau ukrainietė vis tiek negalėjo tylėti. Panova pasirodė talentų konkurse, kur dainavo dainą apie Ukrainą ir į pasirodymą pasiėmė vėliavą. Modelis prisipažįsta, kad tuo metu manė, jog ją išves apsauga:
„Tą rytą atsibudau ir pasakiau sau: Anastasija, prisimeni, kaip devynerius metus giedojai bažnyčios chore? Atėjo akimirka, kai turi pasiimti vėliavą, eiti į sceną ir dainuoti kokią nors ukrainietišką dainą. Tu gali.“ Taip ir padariau. Dainavau prastai, bet stengiausi nerėkti. Prisimenu, kaip į mane žiūrėjo direktorė. Ji nesuprato, apie ką daina, bet manė, kad tai kažkas maištingo, kad būtų galima pradėti mitingą. Mano nuostabai, aš baigiau pasirodymą ir niekas man nepasakė nė žodžio.“
