Neseniai, su tam tikru periodiškumu dienos šviesą išvydo straipsnių, skirtų pagrįsti pensijų reformos būtinybę serija. Vyriausybė raginama skubinti pensijų reformą ir iki 10 proc. 2010-aisiais metais didinti į privačius fondus pervedamos pensijos dalį. Raginimai paremti skaičiavimais, kad 2050-aisiais darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės ir jie turės išlaikyti didesnę pensinio amžiaus žmonių armiją. Vieno instituto teigimu, 2050-aisiais 0,95 dirbantieji turės išlaikyti 1 pensininką, tad pensijų sistema taps nuostolinga.
Dirbančioji visuomenės dalis turės išlaikyti didesnę pensinio amžiaus žmonių armiją ir dirbantieji susidurs su didesne įsipareigojimų našta. Tuomet visuomenei įgyvendinti pensijų reformą esą bus sudėtingiau ar visai neįmanoma. Kaip gi yra iš tiesų?
Visos Europos problema
Vertinant aukščiau aprašytas prognozes iš tiesų negalima nesutikti su tuo, jog ateityje Lietuvai gresia visuomenės senėjimo problema. Demografinėms tendencijoms nekintant, gyventojų skaičius mažės, visuomenė senės. Ir ši problema nėra vienos Lietuvos bėda – tai visos Europos rūpestis, keliantis grėsmę ir pensijų sistemoms.
Nors dažnai supaprastintai sakoma, jog grėsmė yra gyventojų mažėjimas, visgi, gyventojų mažėjimas pats savaime nekelia grėsmės pensijų sistemai. Problema kyla tada, kuomet pradeda mažėti dirbančiųjų gyventojų dalis visuomenėje – taip teigia daugelis ekspertų. Tai – esamos pensijų sistemos, kuriai pamatus XIX a. pabaigoje padėjo Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck), pirmasis pasaulyje savo šalies gyventojams įvedęs pensijas, silpnoji vieta. Bet ar iš tiesų ši vieta tokia silpna, kad ateityje gali sužlugdyti daugiau kaip amžių veikiančią pensijų sistemą?
„Ekstensyvi“ ir „intensyvi“ analizė
Pažvelgus giliau, galime pastebėti, jog keliama pensijų sistemos problema (jei ją taip galima pavadinti) iš tiesų net nėra pats demografinis gyventojų senėjimas ar jų mažėjimas. Problema yra sistemos pajėgumas gauti ne mažiau pajamų negu išleisti, t. y. apsirūpinti pakankamu finansavimu. Ir apskritai visuomenės pajėgumas išlaikyti pensinio amžiaus žmones ir pensijų sistemą.
Panagrinėkime pavyzdį su žeme. Mes galime didinti arba mažinti dirbamos žemės kiekį (ekstensyvi plėtra). Tačiau mes negalime teigti, jog sumažinę dirbamos žemės kiekį, mes pagaminsime mažiau produkcijos. Arba atvirkščiai. Šis teiginys būtų klaidingas jau dėl to, jog jame įvertinama tik viena – ekstensyvaus poveikio pusė. Juk naudodami mažiau žemės mes galime naudoti daugiau, naujesnių trąšų, naujų technologijų ir pagaminsime daugiau produkcijos – tai intensyvi plėtra.
Tas pats taikoma ir kalbant apie pensijų sistemos galimybes. Pavyzdyje su žeme analogiška pensijų sistemai silpnoji vieta yra žemės kiekio mažėjimas, tačiau minėtas pavyzdys rodo, jog žemės mažėjimas nereiškia produkcijos mažėjimo. Taigi, dirbančiųjų dalies mažėjimas nereiškia, jog pensijų sistema artėja į mirties tašką ir kad visuomenė, nereformavusi jos dabar, ateityje neturės tam galimybių.
Išeitis - našumas
Grįžkime prie pavyzdžio su žeme. Puikiai galime matyti, jog norėdami atsakyti į klausimą ar sumažėjus dirbamos žemės kiekiui produkcijos kiekis sumažės ar padidės, turime įvertinti ne tik žemės sumažėjimą bet ir našumo padidėjimą. Tas pats ir su pensijų sistema. Norint pasakyti, ar jai gresia prognozuojamas krachas, turime prognozes papildyti – kas, beje, nebuvo padaryta – intensyvių poveikių analize.
2005-aisiais Lietuvoje apskaičiuotas valandos darbo našumas sudarė 43,7 proc. ES vidurkio. Tuo tarpu Liuksemburgo – šalies, turinčios didžiausią darbuotojų darbo našumą ES – šis rodiklis siekia 161,5 proc. ES vidurkio. Ką gi mums rodo šie skaičiai? Ogi tai, jog naudojantis esamomis technologijomis yra realios galimybės per 50 metų, kuomet dirbančiųjų ir gyventojų santykis sumažės nuo 1,4 iki 0,95, ir Lietuvai pasiekti tokį aukštą, 3,7 karto didesnį našumo lygį – visos technologinės prielaidos tam yra ir jas tereikės įgyvendinti.
Atkreipkime dėmesį, jog sumažėjus dirbančiųjų ir pensininkų santykiui, vidutiniškai vieno gyventojo našta padidės 1,5 karto, o darbo našumas išaugs daugiau kaip du kartus didesne apimtimi – 3,7 karto. Panašūs rezultatai gaunasi ir modeliuojant galimą pesimistinį Lietuvos ūkio našumo didėjimą iki 2050-ųjų metų.
Taigi, ateityje visuomenei Socialinio draudimo sistemą išlaikyti bus ne sunkiau, o lengviau, kadangi dėl didesnio našumo padidėjimo padidės visuomenės realios pajamos - visuomenė bus turtingesnė. Lengviau bus ir reformuoti. Be to, produktyvumo augimas netgi leis didinti gyventojų socialinės apsaugos lygį ir mažinti socialinę dirbančiųjų ir pensininkų atskirtį bei galės būti šios ar kitų reformų finansavimo šaltinis.
Kada reikia susirūpinti?
Taigi, realus pavojus esamo tipo pensijų sistemai atsiranda ne „senėjant“ visuomenei, o kai tas senėjimas vyksta greitesniais tempais už ūkio našumo augimą. Beje, tokiu atveju grėsmė atsiranda ir privatiems pensijų fondams, nes našumo mažėjimas yra įmonių rezultatų prastėjimo padarinys. O tai atsiliepia akcijų ir fondų kainų mažėjime. Tad nerimauti tikrai nėra ko – grėsmė pensijų sistemai perdėta ir nereali bei kyla ne dėl pačios grėsmės, bet greičiau dėl įvairių interesų. Pensijų reforma gal ir reikalinga, tačiau ar verta ja skubinti ir vykdyti lekiant kūlversčiais? Juk taip galima ir suklupti. Juolab kai yra ir kitų sričių, kurioms taip pat būtina reforma, tačiau kur ji nevykdoma. Viena iš tokių – viešasis sektorius ir jo valdymas. Paskatinkime reformas čia.
Chorst Klaus,Naujosios viešosios vadybos fondo direktorius
