Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. iš Lietuvos emigravo 53,9 tūkst. gyventojų, 2010-aisiais – 83,2 tūkst., o tai yra maždaug 300 žmonių kasdien. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, šių metų pabaigoje bendras gyventojų skaičius jau nebesieks net 3 milijonų, nes šalį šiemet paliks dar 40 tūkst. tautiečių. Tiek daug žmonių nepalieka net tokių didelių valstybių kaip Vokietija ar Prancūzija, jau nekalbant apie mūsų artimiausias kaimynes Latviją ar Estiją. Tad aiškinti, jog emigracija – normalus laisvos ir nepriklausomos valstybės reiškinys, o išvykti ar pasilikti – kiekvieno piliečio asmeninė laisvė, absurdiška. „3 proc. yra normalus judėjimas, tačiau jei emigracija viršija 3 proc., bet kuri valstybė privalo tuo susirūpinti“, – teigė Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė. „Emigracija tampa nacionalinio saugumo klausimu“, – iš tiesų grėsmingą situaciją taikliai apibūdino Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, kurio nuomone, pats laikas nustoti skėsčioti rankomis ir imtis veiksmų. Mat emigracija – toli gražu ne tik psichologinė problema, bet ir rimtas ekonominis iššūkis šalyje pasiliekantiems ir dirbantiems žmonėms.
Kaip sustabdyti bėgančiuosius?
Į Didžiąją Britaniją prieš ketverius metus emigravusi Jurgita Rutkauskaitė tikina, kad paliko Lietuvą būtent todėl, kad kelerius metus iš eilės negalėjo rasti darbo ir galiausiai suprato, kad šalyje nedaroma nieko, kad būtų kuriamos naujos darbo vietos, be to, valdžia nesukuria sąlygų galėti, o svarbiausia – norėti čia plėtoti verslą. Šios emigrantės lūpomis pasakyta visa tiesa apie tai, kodėl emigracijos mastai tokie dideli. Tai – ir atsakymas, kaip juos sumažinti.
„Ieškant būdų, kaip stabdyti emigraciją, pirmiausia reikia susikoncentruoti į darbo vietas kuriančias investicijas ir skirti lėšų joms pritraukti. Pavyzdžiui, socialdemokratai siūlo priimti įstatymus, padedančius atgaivinti verslą – PVM lengvatų grąžinimą šviežiai atšaldytai mėsai, žuvims, spaudai, statybų verslui, nes tai paskatintų vartojimą“, – paprastus, daugelyje šalių jau seniai patikrintus ir puikiai veikiančius būdus didinti darbo vietų skaičių vardijo A.Butkevičius.
„Socialinio stabilumo pagrindas – dirbantieji. Jie yra „Sodros“ įmokų ir valstybės biudžeto mokesčių mokėtojai. Tad šiandien nėra Lietuvoje labiau rūpimo klausimo, kaip užimtumas ir jo didinimas“, – teigė Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, prognozuojantis, kad artimiausiu metu jaunimo nedarbas dar labiau augs. Lietuvoje taip pat jau laikas diegti lanksčias perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo programas, ilginti praktikos laikotarpį, fi nansuoti praktinius mokymus, stažuotes. Galiausiai ir darbdaviai turi pajėgti mokėti tokius atlyginimus jauniems žmonėms, kad pastarieji jaustųsi oriai. Kaip tai padaryti, toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Kai kuriose ES šalyse, tokiose kaip Švedija ar Suomija, jaunimo nedarbo problema sprendžiama paprastai – taikant lengvatinį „Sodros“ mokesčio tarifą.
Netenkina atlygis už darbą
Kitas svarbus aspektas – didžiulis atotrūkis tarp didžiausius ir mažiausius atlyginimus gaunančių žmonių. Pastarieji, net ir būdami puikūs specialistai, neretai gauna graudžiai juokingą minimalią algą ir labai dažnai būtent dėl šios priežasties renkasi emigranto kelią.
„Esu įsitikinęs, kad ir kaip skirtųsi dirbančiųjų kvalifi kacija, nėra teisinga, kai vieni gauna 30 kartų didesnes algas nei kiti. Pernelyg didelis ir socialinę atskirtį didinantis skirtumas. Dažnai važinėju po Lietuvą, kalbuosi su žmonėmis, kurie manęs nuolat klausia, kodėl už sunkų darbą nėra sąžiningai ir teisingai atlyginama? Paradoksalu – Lietuvoje dirbančiųjų darbo užmokestis mažiausias Baltijos šalyse, bet vadovų – didžiausias“, – tikino A.Butkevičius, kuris jau kiek laiko nepaliaujamai įrodinėja Vyriausybei, jog minimali alga Lietuvoje turi siekti ne mažiau kaip 1 000 Lt.
Minimalią algą didinti neišvengiama, nes tai padės sumažinti šešėlinę ekonomiką ir surinkti papildomų lėšų į valstybės biudžetą. Sėkmingo valstybės egzistavimo prielaida – būtinybė įsiklausyti į politikų, darbdavių, jaunimo, profesinių sąjungų siūlymus. Būtinas ir visų visuomenės grupių – darbdavių ir darbuotojų, profesorių ir studentų, vyresniosios kartos atstovų ir jaunimo – bendradarbiavimas. Jei tą sąrašą tęstume ir puoselėtume visi kartu, tai būtų vienas iš būdų sėkmingai spręsti emigracijos problemas.
I. Rupšytė
