Parlamentarė atvira – nėštumas dirbant Seimo daugumoje tikrai nėra tas laikas, kai ji gali atsipalaiduoti ir mėgautis laukimu. Moteris atskleidė ir kokie jai buvo pirmieji nėštumo mėnesiai:
„Tiesą sakant, nelabai yra kada apgalvoti, kaip jaučiuosi, ar ko labiausiai norėtųsi šiuo metu. Nes aplinkybės ir darbo specifika diktuoja savo tempą. Pirmiausia, žinia apie nėštumą - labai džiugi. Na o pats procesas susideda iš daug elementų – ir tų palaimingųjų, ir tų, kurie yra neatsiejami, bet nebūtinai lengvi“, – tikina R. Morkūnienė-Mikulėnienė.
Šis nėštumas Seimo narei – jau antrasis. Paklausta, kaip jis skiriasi nuo to karto, kai laukėsi pirmojo sūnaus, R. Morkūnienė-Mikulėnienė išskiria vieną bruožą:
„Antano laukiausi dirbdama Seimo opozicijoje. Jis gimė rugpjūčio pirmoje pusėje, dirbau iki liepos pabaigos, iki baigiantis sesijai. Tačiau tuomet mūsų frakcija dirbo opozicijoje, tad ir mano darbo specifika buvo kiek kitokia – tikrai turėjau mažiau atsakomybių“, – prisimena Seimo narė.
Prisiminė sudėtingą laikotarpį
Tiesa, moteris išduoda, jog vienas laikotarpis šio nėštumo metu jai tikrai buvo sudėtingas. „Aišku, kad kyla minčių, ar ne per daug įtampos, ar ne pernelyg varginu ne tiek save, kiek kūdikėlį. Kita vertus, kiekvienas atvejis – individualus, žmonijos istorijoje visais laikais moterys derino šiuos dalykus, o kūdikius nešiodavo kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis. Tad tikrai neturiu kuo skųstis.
Žinoma, turiu prisipažinti, kad rugpjūčio mėnesį, kada į Seimą skriejo akmenys ir kilo riaušės, nerimo buvo daug – ne dėl savęs, bet dėl naujos gyvybės po širdimi. Nes jei įtūžusi minia gali automobilyje užbarikaduoti kolegą su mažamečiu vaiku, tai, matyt, jokių raudonų linijų kai kuriems nebelieka“, – sunkias dienas Seime prisimena R. Morkūnaitė-Mikulėnaitė.
Paklausta, ar gimus vaikeliui ketina atsiduoti motinystei, Seimo narė teigia tokios galimybės, deja, neturėsianti. Moteris teigia, jog pasimėgauti motinystės atostogomis galimybės neturėjo ir gimus pirmagimiui Antanui.
„Parodys laikas, kokia bus situacija, bet normaliomis aplinkybėmis, neturėsiu prabangos ramiai atsiduoti tik motinystei. Seimo nariai turi galimybę turėti tik taip vadinamas kelių savaičių (poros mėnesių) trukmės gimdymo atostogas.
Vaiko priežiūros atostogos mums nepriklauso. Tad neturėjau progos jomis naudotis ir su pirmagimiu. O dabar, matyt, teks atsisakyt ir tų poros mėnesių „gimdymo“ atostogų, nes posėdžių lankomumas yra rimtas dalykas. Tikiu, pavyks viską suderinti“, – atsidūsta R. Morkūnaitė-Mikulėnienė ir priduria, už pagalbą ir supratingumą esanti itin dėkinga vyrui.
Meniška siela politikoje
Seimo narė visuomet buvo meniškos sielos – moteris domisi fotografija, muzika bei kinu, yra baigusi fortepijono bakalaurą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o magistro laipsnį gavo Vilniaus dailės akademijoje. Kaip tokios meniškos sielos žmogus atsidūrė politikoje?
„Visad savęs to klausdavau. Savo moksluose visuomet jausdavausi kiek kitokio profilio, o politikoje (nes prie TS-LKD ir JKL prisijungiau prieš 20 metų, 12-oje klasėje), nors žmonių čia sutikau labai įvairių, taip pat jaučiausi kiek labiau kūrybiška ar emocionali bei sentimentali, nei šiuose vandenyse įprasta.
O politiką matau, kaip valstybės kūrimą ir atstovavimą jos žmonėms. Visi piliečiai vienaip ar kitaip kuria valstybę – savo kasdieniu darbu, rūpesčiu kitais. Manau didelė dalis ir nesusimąsto apie tai, bet kiekvieno indėlis yra svarbus ir reikšmingas, net jei jis nėra nušviečiamas plačiai. Svarbiausia – sąžiningumas ir atsakomybė“, – svarsto R. Morkūnaitė-Mikulėnienė ir prisimena, jog politika domėjosi ir pavyzdį iš tėvų ėmė dar vaikystėje.
„Man nuo mažumės buvo labai įdomu, kas vyksta valstybėje ir už Lietuvos ribų, girdėdavau diskusijas šeimoje, iš savo tėvų pavyzdžio mačiau, kad jiems svarbu ne tik sava šeima, bet ir valstybės reikalai, jos istorija ir pan. Todėl mano pasirinkimas būti politikoje buvo labai natūralus.
Tiesa, niekad negalvojau, kad tapsiu renkama politike, tokio tikslo niekada ir neturėjau. Aplinkybės ir bendražygių pasitikėjimas pasuko viską kiek kita linkme – nuo jaunuolės, ieškojusios bendraminčių, kuriai įdomu dirbti drauge ir įgyvendinti įvairias iniciatyvas iki žmonių pasitikėjimą turinčios politikės“, – pasakoja Seimo narė.
Randa laiko ir hobiams
Nors laiko savo hobiams Seimo narė turi nedaug, ji dėl to nenusimena – pasak R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, ji politiką taip pat laiko hobiu ir šioje srityje taip pat ima pavyzdį iš savo tėvų, kuriems muziejininkystės veikla taip pat tapo ne vien darbu, bet ir gyvenimo būdu.
„Kai labiau pavargstu, sakau sau, kad vis tik gal tai nesąmonė, normalūs žmonės labai aiškiai skiria ribas, kur darbas, kur laisvalaikis, tad kitoks gyvenimo pasirinkimas galbūt yra labiau varginantis ar mažiau sveikas. Bet galiausiai – širdžiai neįsakysi. Jei rūpi ir įdomu, tai nuolat ir čia duris uždaryt sulig 17 valanda yra tiesiog neįmanoma.
Na o pomėgiai natūraliai įsiterpia visoje šioje dinamiškoje kasdienybėje. Savo darytas nuotraukas dažniausiai pasilieku sau, arba artimam bičiulių ratui. Bet labai patinka gaudyti akimirkas. Kartais pajuntu, kad įsijautimas į aplinką ir pastebėjimas įvairiausių detalių net pradeda varginti. Bet manau, kad šis pastabumo bruožas svarbus ir tiesioginiame darbe“, – svarsto moteris.
Mokykloje R. Morkūnaitė-Mikulėnienė sako nebuvusi pati geriausia – ji visuomet buvo sveikas viduriukas. Tiesa, moteris išduoda, iškrėtusi ir ne vieną išdaigą. „Manau, kad paauglystėje visiems to pasitaiko“, – įsitikinusi Seimo narė.
Kartais norisi viską mesti
O štai paklausta apie ateitį, parlamentarė susimąsto – idėjų turi ne vieną. Tačiau galiausiai vis vien prieina prie išvados – darbo su aiškia rutina ji dirbti negalėtų.
„Kartais atrodo, kad tikrai norėtųsi viską mest ir pradėt augint serbentus ar vištas. Na jei pradedu jau taip konkrečiau apsvarstyt tokias idėjas, suprantu, kad vargiai, matyt. Reiktų pradėt viską nuo nulio.
Dar būna pagalvoju, kad jei dirbčiau fabrike, štampuočiau kokias detales, tai irgi būtų lengviau – atlikčiau aiškiai apibrėžtą užduotį, darbo pabaigoje uždaryčiau duris ir nebereiktų dėl nieko sukti galvos. Bet, matyt, kad rutina įveiktų galiausiai.
Jei jau taip susiklostys, kad politikoje nebebūsiu, matyt, kažkaip rasis nauji užsiėmimai, bet turiu prisipažint, kad ne sykį esu sau pasakius – paskutiniai rinkimai, bet jie vis ima ir kartojasi...“ – pokalbį užbaigia Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
