„Išmokus bazines automobilio valdymo technikas tos pačios greičio ruožo atkarpos matomos kitomis akimis. Tam, kad tokio pat aštrumo posūkis skirtingose trasose būtų įveikiamas didžiausiu įmanomu tempu, lenktynininkas privalo išmokti itin tiksliai užkoduoti tą posūkį ir pasiruošti stenogramą. Trečias žingsnis – tos stenogramos įgarsinimas taip, kad ji taptų geriausiu įmanomu piloto pagalbininku. Tai gerokai sudėtingesnė užduotis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes neteisingu metu ir neteisingomis porcijomis pasakoma ar netgi netinkamai intonuojama informacija gali tapti nauja problema. Sudarius pernelyg detalią greičio ruožo stenogramą pilotas pats komplikuoja savo darbą greičio ruože ir pasmerkia lėtesniam nei galima važiavimui, nes tada jis nieko kito nedaro, kaip tik visą laiką klauso šturmano „litanijos“. Jei stenograma skaitoma be tam tikrų emocinių akcentų, laiku daromų pauzių ir panašių dalykų, tai kainuoja daugiau sekundžių, negu vairuotojiškos klaidos. Tai kas ir šiaip akivaizdžiai matoma tikrai neturėtų būti užrašinėjama“, – pastebėjo treneris.
Supaprastinti idealios stenogramos paieškas J. Dereškevičius siūlė kuriant unikalią savo kelio charakterizavimo ir galimo greičio nurodymo sistemą. Trenerio teigimu nėra prasmės bandyti „prisijaukinti“ kitų lenktynininkų (kad ir kokie tituluoti ir sėkmingi jie būtų) užrašų, nes jie gali būti tik papildoma kliūtimi dėl specifinių ar tiesiog neįprastų išsireiškimų.
„Drąsiai kurkite savo taisykles ir savo standartus. Tarkim kodėl kairio posūkio nepakrikštijus „A“, o dešinio „Di“? Tokie trumpi ir aiškiai suvokiami garsai, nesvarbu kokias asociacijas keltų kitiems žmonėms, gali padėti greičiau priimti teisingus sprendimus vairuojant. Tas pats su posūkio kampo nurodymu. Niekas netrukdo ant vairo prisiklijuoti lipdukų, kurie padėtų tiksliai užfiksuoti, kiek nuo neutralios padėties buvo pasuktas vairas įveikiant tarkim „kairys du“ sudėtingumo kelio vingį. Svarbu, kad būtų pačiam pilotui patogiai aprašyta erdvė, kurioje jam teks manevruoti lenktynių metu, ir užfiksuota geriausia pradinė pozicija, tam posūkiui įveikti“, – samprotavo automobilių sporto profesorius.
Šlifuoti ralio automobilio valdymo techniką J. Dereškevičius primygtinai rekomendavo tokioje aplinkoje, kurioje nebūtų pernelyg daug dirgiklių ar objektų (medžių, griovių, stulpų, pastatų etc.), kurie vairuotojo klaidas paverstų nuostoliais.
„Pernelyg didelis stresas trukdys išnaudoti visas galimybes ir suvokti, kaip į kokias komandas vairu, akceleratoriumi bei stabdžiais reaguoja automobilis“, – dėstė treneris.
Beje, daugybę čempionų tiek ralio, tiek žiedinių lenktynių pasaulyje išugdęs J. Dereškevičius patikino, kad kai kuriuos greičiui svarbius pratimus galima daryti netgi sėdint prie rašomojo stalo. Vienas tokių – mokymasis koncentruoti žvilgsnį taip, kad trasoje pilotas žiūrėtų tiksliai ten, kur automobilis privalo važiuoti. Pasirodo, kad lavinti šį gebėjimą galima stengiantis maksimaliai greitai paeiliui žiūrint į skirtingose vietose esančius daiktus tol, kol jie tampa ryškūs.
Po pirmojo diskusijų raundo ralio pasaulio naujokams kilę klausimai bus nagrinėjami vėlesniuose N40 vyrų autoklubo iniciatyva rengiamuose susitikimuose su J. Dereškevičium.
