Statistika, o ir pats gyvenimas rodo, kad žmonėms bendraujant tarpusavyje, bene keturis penktadalius labiausiai erzina netinkamas aplinkinių elgesys.
Pradedant nedrausmingais vairuotojais, baigiant politikais – kiekvieną dieną mes turime progų kraipyti galvą, nepritariančiai murmėti, irzti ar net užrikti. Išties, tik apsižvalgykite aplink. Per garsiai kalbame mobiliaisiais telefonais, per garsiai keikiamės ne ten, kur derėtų, per daug geriame alkoholio, nepadoriai juokaujame, neplauname rankų pasinaudoję tualetu, nesilaikome minimalių higienos reikalavimų ir demonstruojame agresiją. Sąrašą galima tęsti be galo.
Mes mėgstame netinkamai besielgiančius vadinti „laukiniais“ ar „pirmykščiais“. Turtingesnį žodyną turintieji pamini ir „manierų trūkumą“ ar „blogą auklėjimą“. Apsiskaičiusieji ar matę filmų pabrėžia „etiketo“ bei „elgesio kodekso neišmanymą“.
Tačiau nėra teisinga švaistytis tokiais kaltinimais. Nes būtent „laukiniai“ pirmykščiai žmonės ir buvo pirmieji manierų kūrėjai, o tai įvyko dar neišpasakytai seniai, ilgai iki atsirandant pirmiesiems rašytiniams elgesio kodeksams II amžiuje prieš mūsų erą ar išvis etiketo atsiradimo XVII amžiuje.
KAM REIKALINGOS MANIEROS?
Dažniausiai mes kalbame apie manieras kaip apie išmokstamą dalyką, kurio gali prisireikti, o gali ir neprisireikti. Daugelis taip pat mano, kad „geros manieros“ yra išlepimo požymis, nes „tikras vyras“ turi būti tvirtas ir agresyvus. Žinoma, tam tikrose aplinkose taip. Viduramžių kariuomenėje, XV amžiaus karavelėje, plaukiančioje apie pasaulį, XXI amžiaus Lietuvos kalėjime naivu būtų ieškoti manieringumo ar bent jau paprasčiausio mandagumo, jie ten neturėjo ir neturi savo vietos.
Tačiau kalbant apie padoriąją šiuolaikinę visuomenę, ypač apie jos dalis, kur yra priimami sprendimai, manieros yra pareiga. Kintančios ir tobulinamos pagal laikmečio reikalavimus, bet privalomos visais laikais. Nes būtent manieros labiausiai ir vienijo žmones. Jos visada buvo svarbesnės nei įstatymai, nes būtent manierų pagrindu, beje, įstatymai ir buvo kuriami, kaip ir socialinio elgesio kodeksai (pavirtę protokolu) bei tas pats etiketas. O kaip kitaip? Tiesiogiai su įstatymais, protokolu ar etiketu mes susiduriame nedažnai, o štai manieros yra visada su mumis. Tai nuolatinė būsena, tai tarsi oras, kuriuo kvėpuojame.
Todėl naivu ir klausti, ar turi geros manieros prasmę šiais laikais. Be abejo, turi, nes manieros – tai Jūs. Kadaise Anglijos mokyklose kabodavo užrašas „Manners makyth you a man“ („Manieros padaro tave vyru“). Manieros suteikia formą ir spalvą mūsų gyvenimui. Ir pagal turimų manierų kokybę galima spręsti apie žmogaus moralę, nes manieros moralę papildo arba ją visiškai sunaikina.
Ir vis dėlto, kas yra tos „geros manieros“? Paprasčiausiai atsakyti, kad tai – tiesiog žmogiškumas, nes pats žodis „maniera“ ir yra kilęs iš šio žodžio. Geros manieros visada yra gera širdis. Nors manieroms dažnai gali trūkti rafinuotumo ar įmantrumo, tačiau jos visada yra tiesiog žmogiškos.
Manieros taip pat turi savo istoriją, neatsiejamą nuo žmonijos raidos. Iš pirmo žvilgsnio išties atrodo, kad nėra būtina žinoti, kada žmonės pradėjo sveikintis, valgyti maistą šakutėmis, ar kaip senovėje šnypštėsi nosį – tai galbūt tik pikantiški faktai, ne daugiau. Tačiau tikrovėje tokie faktai visada atskleidžia mūsų pačių istorijos akcentus, paaiškinančius, kodėl mes elgiamės taip, kaip elgiamės, kaip ir mūsų protėvių emocinę, moralinę, fizinę ir psichologinę būklę. Nes pasaulio istoriją kūrė ne didieji žmonės. Istoriją kūrėte Jūs patys, nes būtent paprasti ir dažniausiai net nežinomi žmonės išrado tokius visiems priimtinus dalykus, kaip šeima, tikėjimas ar vertybės – mūsų dabartinės civilizacijos pagrindus.
O kai kurios mūsų dabartinio elgesio normos atsirado dar Akmens amžiuje, apytiksliai tada, kai žmonės pradėjo gyventi kartu. Stebėtina, kad nemažai tų manierų išgyveno ir atkeliavo iki mūsų dienų, bet gal tai ir įrodo, kad žmogiškumo vertė yra nekintanti?
Žinoma, sunku ir įsivaizduoti, ką bendro galima įžvelgti tarp anuometinių sulinkusių plaukuotų būtybių, bendraujančių kimiais gerkliniais garsais ir dabartinės stotingos, praktiškai beplaukės asmenybės, besigilinančios į atomo vidų. Nors antropologai teigia, kad pagal tuometines gyvenimo sąlygas, savo protiniais sugebėjimais pirmykščiai žmonės, sugebėdavę įginti mamutą į spąstus, o po to dar jį ir užmušti tuometiniais primityviais ginklais, mums niekuo nenusileidžia. Nes gal tai tiesiog požiūrio klausimas? Dauguma šiandieninio pasaulio žmonių higienos, maisto ir sveikatos priežiūros atžvilgiu gyvena ne ką geriau nei pirmykščiai žmonės, o net ir dabartinėse išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse (jau nekalbant apie kai kuriuos Lietuvos regionus) galima sutikti asmenų, bendraujančių su aplinka ne ką įmantriau nei pitekantropai (juoba kad techniniu požiūriu, pirmykščiai žmonės galėjo kur kas lengviau susikalbėti su likusiais pasaulio gyventojais nei bet kuris šiandieninis poliglotas, įvaldęs tuzinus užsienio kalbų). O ką jau kalbėti apie fizinį išvystymą ar gebėjimą išgyventi sunkiausiomis gamtinėmis sąlygomis, kas nejuokais baugina kiekvieną šiuolaikinį žmogų, kuriam jau vien laikinas elektros pradingimas prilygsta kataklizmui?
Nes būtent tie „laukiniai“ išrado viso mūsų šiandieninio gražaus elgesio pagrindą – tai aplinkinių interesų paisymą.
Ši nuostata jau tais laikais iš esmės pradėjo skirti žmogų nuo bet kurios kitos primityvios būtybės. Ši nuostata tapo pagrindu visų mūsų laisvių, teisių ir pareigų, aprašytų Biblijoje, Talmude ar Konstitucijose. Aplinkos interesų paisymas.
Nes tada ir prasidėjo ir mūsų, kaip protingų būtybių istorija – kai žmogus nustojo mindyti kojas kitiems žmonėms.
KAIP ELGĖSI PIRMYKŠČIAI ŽMONĖS?
Žinoma, naivu ir neteisinga būtų tvirtinti, kad Akmens amžiuje žmonės elgėsi mandagiai, bent jau taip, kaip mes tai suprantame šiandien. Tačiau beveik visos jų pradėtos tradicijos gyvavo ilgai, nors dauguma užgęso dar senovės Romos laikais ar ankstyvaisiais viduramžiais. Pavyzdžiui, abejingumas savo silpniems vaikams (net senovės Romoje buvo visiškai priimtina išmesti iš namų luošus naujagimius arba mergaites) – pirmykštiems žmonėms kur kas labiau rūpėjo išgyvenimas, nei meilė.
Tačiau tais laikais net ir išgyvenęs jaunimas nelabai rūpinosi vyresniaisiais (jaunuolio pagarba vyresniam žmogui atsirado daug vėliau, kartu su raštu ir pirmosiomis mokyklomis), ir stiprūs jaunuoliai ar vyrai pirmieji susigrūsdavo arčiau laužo, pirmieji išgraibstydavo skanesnius laimikio kąsnelius. Tačiau senimas, tiesą sakant, tai toleravo. Seniai, luošiai, moterys ir vaikai puikiai suvokė, kad jie yra tik našta stipriems kovotojams ir medžiotojams, todėl puikiai žinojo savo vietą ir tokiai tvarkai pakluso. Vaikai negerbė savo tėvų, tėvai nesuko galvos dėl vaikų – išgyveno stipriausieji. Netgi mūsų nesenoje Lietuvos istorijoje užtenka prisiminti vienintelį karalių, didžiuosius kunigaikščius ir sau apmąstyti jų santykius su savo vaikais ar broliais, kurie iš esmės nereiškė nieko kito, kaip sąmokslus, žudynes, išdavystes ir santuokas su nemylimomis moterimis vardan valdovo interesų.
Įdomu, bet net ir antikos laikais žmonės vis dar neturėjo tokio žodžio, kuris apibūdintų šeimą, kaip mes ją suprantame šiandien (mūsų įprastai, moderniai ir „normaliai“ šeimai yra viso labo tik 150 metų, nepamirškite to, gerbiamieji politikai, “tradicinių” vertybių gynėjai). Ir senovės Romos laikais tradicinę „šeimą“ sudarydavo ne tik žmonos (kelios) ar vaikai (keliolika), bet ir meilužės, vergai, artimieji bei kiti giminės nariai. Nors pirmykščiai žmonės patys niekada nesuvokė, kaip ir nuo ko atsiranda vaikai, tačiau jie pirmieji suvokė, kad gera moteris – tai jauna moteris. Iš to ir išliko tradicija tekėti ar gimdyti jaunoms, kai tik senovės visuomenėse atsirado santuoka (jau senovės Graikijoje mergaitės tekėdavo sulaukusios 12-15 metų, vyrai vesdavo sulaukę dvidešimties), nors tai toli gražu nepriminė tokios šeimos, kokias mes matome šiandien. Anuometinės „šeimos“, sudarytos turtiniu pagrindu darė senovės visuomenes patriarchališkomis, nes nuo pat seniausių laikų visam pasauliui buvo aišku, kad vyrai yra jo valdovai. Neištikimybė, kaip mes ją suprantame šiandien, buvo visuotinai priimtina, ir nepaisant meilės egzistavimo, buvo toleruojamos skyrybos, poligamija ir išlaikytinių meilužių tabūnai. Tačiau nebuvo senmergių. Nebuvo ir senbernių. Ir dar prieš 400 metų Europos šeimoje žmogžudysčių atvejai nesiekdavo ir dešimties procentų nuo bendrojo žmogžudysčių skaičiaus, lyginant su penkiasdešimčia procentų šiandien.
Ir vis dėlto pirmykščiai žmonės sukūrė kai kuriuos ritualus, kuriuos mes naudojame ir šiandien. Pavyzdžiui, pasisveikinimas. Dar iki tol, kai žmonės pradėjo liestis vienas prie kito sveikindamiesi (tai atsitiko tik viduramžiais), būtent pirmykštės būtybės pradėjo linkėti viena kitai „labo ryto“ (svarbiausia – išgyvenimas mums visiems), pirmosios pradėjo linkėti „labos nakties“ (visi sapnai turėjo mistinę reiškmę – prisiminkite kad ir Vilniaus įkūrimą) ir pirmosios pradėjo demonstruoti taikingumą, sutikus nepažįstamąjį. „Ateinu su tuščiomis rankomis“, „esu draugiškas ir neginkluotas“ – iškelta ranka atsuktu delnu reiškė tą patį visame pasaulyje – aš nelaikau joje akmens (iš ko ir mūsų pasakymas „nešiotis akmenį užantyje“).
Netgi mūsuose taip priimtina nuostata moterį visada praleisti pirmą pro duris taip pat atsirado senaisiais laikais. Mat, klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsikurdavo pasirinktose vietose – kad sutvarkytų aplinką ir paruoštų komforto zonas vyrams, kurie tokiems niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai išbėgdavo medžioti mamutų. Džiunglėse moterys ir paaugliai atlikdavo „tarano“ funkciją, nes pramindavo kelią ginkluotiems iki dantų kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal ano laikmečio kovos logiką, kuri buvo paremta tik pasalų taktiką, moterys ir vaikai atlikdavo „masalo“ ar „avangardo“ vaidmenį, idant ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji. Būtina nepamiršti, kad daugumoje ištirtų pasaulio regionų, pirmykščiai žmonės skirtingai, nei mes vertino šeimyninius santykius, ir patriarchalinėse visuomenėse gedėti žuvusios ar į prarają su nešuliu nudardėjusios žmonos lyg ir nepriklausė…
Skirtingai nuo mūsų, tuometiniai žmogeliai neturėjo jokio privatumo (bandoje gyventi buvo tiesiog patogiau). Privatumas, kaip mes jį supratame šiandien, išvis atsirado tik prieš 200 metų – tik tada suklestėjo tokie dalykai, kaip portretai, dienoraščiai, meilės laiškai, meilės romanai ir veidrodžiai. Tačiau ar privatumas tapo esmine sąlyga žmogaus laimei? Šiandien mes tai laikome viena iš pagrindinių vertybių. Tačiau pirmykščiai žmonės nesižudydavo – nei iš meilės, nei iš nuobodulio. Mat, tai buvo ne tik kad nelogiška, tai buvo tiesiog nežmogiška, o ir iš principo asmens problemos buvo bendruomenės, o ne kiekvieno asmeninis reikalas. Taigi, šiandien mes šiuolaikinių technologijų pagalba galime bendrauti su visu pasauliu, tačiau ar daug turime tikrų draugų (ne „Facebooke“)? Jau Sokratas, paklaustas, kodėl pasistatė sau tokį mažą namelį, sakė, kad „namas yra pakankamai didelis, kad jame tilptų visi draugai“… Ir principas „visi už vieną, vienas už visus“ atsirado ne trijų muškietininkų eroje, o pirmykščiams žmonėms nė į galvą neateidavo tokie pasvarstymai, kaip tenka išgirsti šiandien: „jei pasikartotų Sausio 13-oji, aš tai jau tikrai vėl neičiau prie bokšto…“
Kaip bebūtų keista, tačiau pirmykščiai žmonės buvo taikingesni, nei mes šiandien. Iš esmės jie mušdavosi ir kovojo tik dėl dviejų priežasčių – kovodami dėl savo gyvybės ir gindami savo turtą. Ką ten pirmykščiai – netgi pačiuose neramiausiuose Europos miestuose dar prieš 150 metų įvykdavo vos 2-4 žmogžudystės per metus (prisiminkite, kaip retai tokias bylas tirdavo Šerlokas Holmsas ir kiti garsūs to meto sekliai). Taip, pirmykščiai žmonės neturėjo tokių higienos priemonių, kokias mes turime dabar – tačiau ar labai jau dažnai mes patys jomis naudojamės? Pirmykščiai žmonės neturėjo sporto (kolektyvinis sportas kaip užsiėmimo rūšis išvis atsirado tik prieš 140 metų) – tačiau mums, urbanizuotiems žmonėms sportas beliko vienintelė proga pademonstruoti savo vyriškumą ir discipliną, išlieti agresiją ir patobulinti atsakomybę. Pirmykščiai žmonės nešvęsdavo jokių švenčių, tačiau jų nekamavo pokalėdinė depresija ir jie nesukdavo sau galvos, ką padovanoti savo atžalai, kuriai tik gulbės pieno ir betrūksta.
Ir, kas svarbiausia, senovės žmonės žinojo, o mes dažnai ir pamirštame – mūsų gyvenime niekada neateis ta diena, kai tapsime tokie protingi, patyrę ir laimingi, jog nesekmės mus savime aplenks. Žmonės laukė nelaimių, tačiau leisdavo joms save užgrūdinti. Praradimai stiprino pirmykštį žmogų, o sėkmė darė jį dėkingu likimui, ir jau dar nemokėję kalbėti žmonės jau žinojo, kad sėkmė ir nesekmė keičia viena kita taip pastoviai, kaip diena ir naktis. Tai sąlygojo religijų ir psichologinės būsenos, kurią mes vadiname optimizmu atsiradimą, kurios savo ruožtu dar labiau sustiprino nerašytas žmogiškojo elgesio taisykles. Pagarba svetimai nuosavybei ir svetimų genčių tradicijoms – visa tai ankstyvųjų religijų nuopelnas, kurį mes dažnai esame linkę ignoruoti. O kur dingo optimizmas? Paklauskite savęs to kitą rytą atsikėlęs.
MANIEROS APSIMOKA
Skirtingai nuo savo protėvių, šiais laikais mes turime nepalyginamai daugiau pasirinkimo, nei žmonės išvis kada turėjo prieš tūkstančius metų. Paradoksalu, tačiau ta pasirinkimo gausa sukuria ir begales problemų, kurios buvo mūsų protėviams svetimos ir nebūtų suprantamos. Bet ne tai yra pagrindinė problema. Problemos nėra iškaltos akmenyje, jos yra išrandamos.
Tačiau mūsų protėvius su mumis visada vienys žmogiškumas. Ir kuo daugiau jo turėsime, tuo mums patiems bus lengviau. Nes geros manieros yra asmeninės sėkmės pagrindas. Gyvenimas yra sudarytas iš mažų žmogaus nuolaidų vieno kitam, ir tik elgesys su pagarba, supratimu ir atsakomybe padaro Jūsų gyvenimą vertingu. Nes, nepaisant visų tabu, manieros visada darydavo ir darys žmogų laisvu.
Nes, kaip buvo parašyta Talmude:
„Jei pagarbos visuotinės sieki,
Penkis dalykus tad atminki
Su kuo ir apie ką kalbi,
Elgiesi kaip, ir kur, kada – tu pasirinki“.
