Pirmoje straipsnių ciklo dalyje supažindinome skaitytojus su globalizacijos sąvoka, jos kiekybine ir kokybine prasme. Taip pat išdėstėme argumentus, kodėl mažosios valstybės turi globalizacijos procese ne mažiau galios nei didžiosios.
Pasaulio (ne)tvarka
Ar įmanoma sukurti naująją pasaulio tvarką – globalųjį futbolą, kurį žaisti būtų visiems malonu ir paprasta? Jeigu taip, tai kokie veiksniai turėtų nulemti tą pasaulio tvarką? Egidijus Vareikis tikina jų atradęs net kelis.
1. Pasaulio tvarka turi būti visiems ar bent daugumai priimtina – taisyklės, kurių naudingiau laikytis nei jas laužyti. Tarkim, kaip eismo taisyklės: galima rizikuoti viršyti greitį ar nepaisyti šviesoforo signalų, tačiau įvykus nelaimei nuostoliai bus dideli.
2. Tvarka turi užtikrinti globalų stabilumą, leidžiantį išsaugoti žmones ir jų išgyvenimą užtikrinančias sąlygas. Kad ir kaip nekęstume vieni kitų, teks susitarti dėl klimato kaitos, gėlo vandens ir dar daugelio kitų dalykų. Lyg vieno bendrabučio gyventojai, kurie riejasi dėl vietos bendroje virtuvėje, tačiau yra suinteresuoti, kad bendrabutis nesugriūtų.
3. Pasaulio tvarka turi būti „įperkama“, t. y. kad apsimokėtų ją įgyvendinti ir saugoti, o ne ieškoti alternatyvų. Jeigu taikai palaikyti reikia daugiau išteklių nei karui, tuomet karas tampa labai tikėtinas.
Tad reikia sukurti tai, kas atbaidytų nuo karo, pavyzdžiui, Europos integracijos pradžią. Vienas geriausių pavyzdžių – po Antrojo pasaulinio karo įkurta Ekonominė Europos bendrija – prancūzai įrodė vokiečiams, kad geriau ne kariauti, o prekiauti.
4. Tvarka turi būti savaip komfortiška, suderinama su įprastu gyvenimo būdu, papročiais ir įpročiais. Tokia, kad atrodytų, jog taip ir turi būti.
Šiandien visai neatsitiktinai daug kalbama apie kultūrų ir civilizacijų konfliktus, apie neva artimiausiais dešimtmečiais mus kankinsiantį kultūrinį nesuderinamumą. Kaip tik šioje vietoje ir teks apsispręsti – ar taika garantuos ramų gyvenimą be stresų?
5. Paskutinysis veiksnys – naujoji pasaulio tvarka turi būti morali. Taikus gyvenimas – tai ne šiaip sau ramybė. Ramybė turi būti pasiekta nieko neišdavus ir nepabėgus nuo svarbiausių problemų.
Kas geriau – su Hitleriu sutarti ar kovoti? Sutarti pigiau, bet amoralu, o kova reikalauja aukų. Ar mums vis tiek, iš ko perkame naftą ir pigesnes prekes – sukčiaus ar sąžiningo verslininko?
Galima klausti, ar apskritai pasaulio tvarka dabartinėmis globalizacijos sąlygomis gali egzistuoti?
Norėtųsi atsakyti „taip“, nors ir nėra iki galo aišku, kas yra ta visuotinai priimta norma. Iš esmės nėra jokio dokumento, kuris būtų pripažintas pasaulio konstitucija ar pagrindiniu įstatymu. Tarkim, pasaulio tvarka – dabartinė ir prieš tai buvusios – netenkina Afrikos, didesnės dalies Azijos ir Lotynų Amerikos. Kas tai yra – dar vienas nelaimingas atvejis laimingame euroatlantiniame pasaulyje ar nauja politikos realybė? Ką daryti? Imtis veiklos, priešintis? O gal prisitaikyti žinant, kad valdžios ir tvarkos monopolis galutinai nuspręstas?
Futbolo mačas trunka 90 minučių. Tik 90 minučių. Ir per jas pasitaiko mažų ir didelių pažeidimų: ginčų, muštynių, ašarų ir skausmo. Jei kartais sunku sugyventi pusantros valandos, ar tikrai įmanoma įvesti tvarką visam gyvenimui?..
Ilgai ir laimingai?..
Lašas kasdienybės: praėjusį vakarą atsisakiau vakaro su draugais, kad šiandien būčiau puikiai išsimiegojusi. Deja. Patekau į rytinę transporto spūstį, pavėlavau į darbą. Dėl didelių šalčių vamzdžiai įtrūko – nėra vandens, vadinasi, nėra ir rytinės kavos.
Sėdžiu, piktom akim dėbsau į kompiuterio ekraną ir mąstau: kodėl taip yra? Kodėl valdžia bloga, pinigai mėtomi kur pakliūva, visi aplinkui niurzga ir bamba? Kodėl pasaulis taip sukurtas? Kodėl visi negali paprasčiausiai imti ir gyventi ilgai ir laimingai?
Teigiama, kad globalizacija yra natūrali visuomenės raidos dalis – juk istorija veda į vis intensyvesnius žmonių bei bendruomenių tarpusavio ryšius ir tarpusavio priklausomybę.
Atrodo aišku – kuo toliau, tuo daugiau „globaliojo kaimo“. Tačiau nereikia pamiršti ir kito reiškinio. Dabar aukštinamas kiekvieno mūsų individualumas, kiekvienas skatinamas tapti kuo laisvesnis ir labiau nepriklausomas. Iš to aiškėja, kad jei aš galiu gyventi be kitų, vadinasi, ir kiti gali gyventi be manęs. Esu niekam nereikalinga.
Prieš daugelį tūkstantmečių techninių galimybių stoka vertė žmones burtis į bendruomenes ir gentis, o individualią gerovę saugoti šeimose – dabartis suteikia galimybę gyventi be to. Išgyventi gali ir stiprus, ir silpnas, ir protingas, ir nelabai... Laisvas ir nepriklausomas žmogus atitrūksta nuo bendruomenės ir naudojasi ja tik savo egoistiniams tikslams realizuoti.
Kalbant apie technologijų įtaką žmogiškajai laimei, klausimų kyla daugiau, nei yra atsakymų. Technologijų, kaip išsigelbėjimo priemonių, mitas pastaruoju metu pasidarė labai gajus, juo tiki ištisos valstybės, mėginančios savo atsilikimą kompensuoti kompiuterizacija. Žinoma, technika padidina galimybes. Tačiau ar mūsų sprendimai padeda sukurti geresnį rezultatą – nežinia. Požiūris į technologijas taip pat nevienareikšmiškas.
Kadaise J. Gutenbergui pradėjus spausdinti knygas, kilo pasipiktinimas, kad masiniu tiražu platinamas žodis sugadins natūralią žmonių bendravimo prigimtį. Gal kritikai ir buvo teisūs – užuot skaitydami tą patį, kiekvienas skaitome savo. Ir nebendraujame. Atsiradus televizijai, kryžminė ugnis buvo nukreipta į ją. Interneto aušroje didžiausias blogis – www tinklas. O juk iš tiesų, pažvelgę objektyviai, suprastume, kad jau esame sugadinti technologijų. Vieni kitų.
Natūralu, kad kyla absoliutinis klausimas: ar gali šeši milijardai žmonių jei ir ne mylėti, tai bent jau nenaikinti vieni kitų ir galiausiai pasiekti istorijos pabaigą? O ir dar svarbesnis – ar jie tikrai to nori?
Istorikai aiškina, kad tokiai utopijai įgyvendinti nėra galimybių dėl dviejų priežasčių. Pirma, žmogaus noras tvarkyti pasaulį susiduria su problema – kur baigiasi laisvė ir prasideda prievarta? Antra, kiekvienoje biologinėje rūšyje vyksta konkurencija, beje, skatinanti tos rūšies tobulėjimą. Ir vėl atsigręžkime į futbolą. Nugalėtojai čempionais būna neilgai. Ne veltui sakoma „ginantys titulą“. Negi ir „ilgai ir laimingai“ visuomenei reikėtų organizuoti kasmečius čempionatus?
Homo ludens ir futbolas
Kadaise H. Fordas buvo industrinės visuomenės simbolis, šiandien Billas Gatesas – informacinės visuomenės stabas. Turėjome homo sapiens – protingą žmogų, kuris pavirto kita paderme – homofaber, kuriančiu ir be perstojo gaminančiu žmogumi, nes manė, kad tai yra laimė. Bet svajonių visuomenės dievaitis gal dar negimė, o gal dar mokosi pradinėje mokykloje. Jis vadinsis homo ludens – žaidžiančiu ir svajojančiu žmogumi.
Visi žaidžia ir garbina futbolą – bet kurios šalies žmonės žino, kokia jų komanda, kas įmušė įvartį, kas sulaikė baudinį, kas nepateisino vilčių. Tą žinau ir aš, ir mano bosas, ir prezidentė. Futbolas yra ta tema, kuria galima diskutuoti Buenos Airėse ar Pekine, dalykiškai ar aistringai gestikuliuojant.
Tai ir yra globalizacija. Tas neapibrėžiamas ir sunkiai valdomas procesas, kuriame gyvens homo ludens – žaidžiantys ir svajojantys žmonės. Taip, kaip mes svajojame apie gerą futbolo rungtynių pabaigą.
Rūta Vederytė
Straipsnių autorė rėmėsi Lietuvos tarptautinės politikos, globalizacijos eksperto ir žinovo Egidijaus Vareikio knyga „Globalusis futbolas“, nagrinėjančia emocinius ir politinius civilizacijų santykius dabartiniame pasaulyje.
