Globalizacijos procesas - pradžia
Globalizacijos reiškinį nemaža dalimi lėmė progresas – ypač komunikacijos (susisiekimo) sferoje. Jis pakeitė atstumo suvokimo gaires. Išradimai ir technologiniai pasiekimai leido žmonėms būti mobiliems – fiziniai atstumai nemažėja, tačiau jiems įveikti reikia vis mažiau laiko. Dar greičiau šiandien – interneto amžiuje – juda informacija.
Prancūzų tyrinėtojai F. Barbier ir C. Bertho-Lavenir, kuriuos savo knygoje „Iki ir po televizijos“ cituoja Žygintas Pečiulis, nurodo, kad 1830 metais laiškas iš Londono į Indija keliaudavo 5 - 8 mėnesius (o jei prasidėdavo musoniniai lietūs, galėjo keliauti ir ilgiau), 1850 metais šis laikotarpis sumažėjo iki 30 - 45 dienų, o jau 1870 metais telegrama antžeminėmis linijomis ir kabeliu jūros dugnu įveikdavo tą patį atstumą per 5 valandas. Čia tik vienas iš informacijos perdavimo greitėjimo pavyzdžių. Šeštajame XX a. dešimtmetyje žinomas komunikacijos teoretikas Marshalas McLuhanas savo knygose pradėjo vartoti „globalaus kaimo“ sąvoką. Pasak jo, pasaulį globaliu kaimu paverčia technologinė galimybė greitai perduoti pranešimą iš vieno taško į kitą.
Tačiau pasaulio „susitraukimas“ turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų bruožų. Kaip nurodė kitas žinomas teoretikas Samuelis Huntingtonas, „sumažėję“ atstumai tampa naujų globalių konfrontacijų priežastimi. S. Huntingtonas pavadino tai civilizacijų susidūrimu (clash of civilizations), nurodydamas, kad pasaulyje egzistuoja kelios stambios civilizacijos (jungiamos bendru religiniu ir kultūriniu pagrindu), į kurių sudėtį įeina skirtingos subcivilizacijos. Šiandien, mažėjant atstumui tarp civilizacijų (čia galima įvardinti ir emigracijos reiškinį – vienos kultūros žmonių persikraustymą į kitos kultūros šalį), vyksta skirtingų civilizacinių paradigmų susidūrimai. S. Huntingtono teorija iš esmės leidžia paaiškinti ir lokalaus pobūdžio konfliktus (2005 m. Paryžiuje įvykę neramumai, kuriuose masiškai dalyvavo emigrantai iš islamo šalių), ir globalias gilumines konfrontacijas (bendras Islamo pasaulio priešiškumas Vakarų pasauliui).
Globalizacijos bruožai
Galbūt pagrindinė globalėjančio pasaulio yda yra ta, kad procesai viename pasaulio pakraštyje gali veikti procesus kitame pasaulio pakraštyje. „Globaliame kaime“ viskas yra pernelyg arti. Šiandien aktualiausia yra net ne politinės, bet ekonominės plotmės globalizacija. 2008 metais JAV prasidėjusi ekonominė krizė apėmė visą pasaulį ir tapo pasaulinio masto reiškiniu. Nors geografiškai JAV yra toli, visus krizės „malonumus“ teko pajusti ir Europos šalims, taip pat ir Lietuvai. Pernelyg arti esantys ar net persipynę ekonomikos reiškiniai gimdo domino efektą – krizė tampa ne lokaliu reiškiniu, o banga, kuri ritasi per šalis ir kontinentus. Tiesa, čia verta turėti galvoje ir JAV dydį bei šios valstybės reikšmę – kol kas dar didžiausia pasaulio ekonomika (ją dabar iš pirmos pozicijos siekia pavyti ir išstumti Kinija) yra labai svarbi globalios (pasaulio) ekonomikos dalis, o JAV Federalinė rezervų sistema yra savotiškas emisijos (lėšų ir investicijų) šaltinis ne tik pačiai Amerikai, bet ir visam pasauliui (http://www.ej.ru/?a=note&id=13156). Tai paaiškina, kodėl globalizacijos situacijoje JAV krizė turi pasaulinį mastą, o jau ilgus metus besitęsiantis Zimbabvės ekonomikos kolapsas tokioje pačioje situacijoje neturi didesnės globalios reikšmės.
Nauja globalizacijos grėsmė yra ir krizinės ekonominės situacijos neįveikiančios Pietų Europos valstybės, kurių padėtis verčia nerimauti dėl visos Europos Sąjungos stabilumo. Beje, ir pačią ES, ir vieningos valiutos – euro – zoną drąsiai galima pavadinti globalizacijos reiškiniu. ES yra globali, vieningai organizuota geopolitinė erdvė arba „globalus kaimas globaliame kaime“. Šengeno sutartis, panaikinusi sienas tarp valstybių susivienijusioje Europoje, irgi puikiai koreliuoja su pagrindiniais globalizacijos principais.
„Susitraukusi“ globali erdvė verčia daugumą šalių ieškoti galimybių jungtis į didesnius ir reikšmingesnius (globalius) darinius. Jei ankščiau valstybėms dažniau tekdavo aktyviau veikti regioniniu lygiu ir tokiu lygiu valstybės formato aktyviems veiksmams užtekdavo, tai šiandien simboliškai susitraukusi pasaulio erdvė verčia valstybes veikti ne tik regioniniu, bet ir pasaulio lygiu, o, kaip ten bebūtų, tai yra jau kitoks formatas. Pajėgiai veikti jame gali nebent didelės valstybės (JAV, Rusija, Kinija, Indija, Vokietija ir pan.), tačiau ir joms ne visada yra jauku naujose globalizacijos apspręstose sąlygose.
Kaip knygoje „Diplomatinė aporija: tarptautinė Lietuvos ir Rusijos santykių normalizacijos perspektyva“ rašė Gediminas Vitkus, “Rusiją erzina pernelyg jau specifinė prie jos sienų priartėjusios ES, kaip tarptautinės veikėjos, galia, su kuria jai ankščiau netekdavo susidurti” (p. 123). Matyt, Rusija mano, kad Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS) nėra pakankamai stipri ir adekvati Europos Sąjungai struktūra. Maskva šiandien bando plėtoti kitus globalius integracinius projektus, pagrindinis iš kurių šiai dienai yra Muitų sąjunga, kuri pirminiame etape vienija Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną. Nėra paslaptis, kad Maskva labai norėtų, jog prie Muitų sąjungos prisijungtų ir Ukraina (tuo pat metu bandoma atitraukti Kijevą nuo asociacijos sutarties su ES pasirašymo). Rusija taip pat puoselėja svajonę, kad bėgant laikui Muitų sąjungos pagrindu bus suformuota Eurazijos Ekonominė Sąjunga (EES), kuri galės tapti tinkama atsvara Europos Sąjungai.
Kalbant apie bendrus globalizacijos bruožus, galima pastebėti, kad pastaraisiais dešimtmečiais atsirado žymiai daugiau įvairių tarptautinių susivienijimų ir organizacijų – globalaus bendravimo ir bendradarbiavimo platformų. Tai ne tik vieninga geopolitine erdve tampanti ES ar dar tik planuose esanti EES, bet ir didelių valstybių „pokalbių klubai“ G8 ir G20 bei tokie susivienijimai kaip Afrikos sąjunga, jau ne pirmą dešimtmetį egzistuojanti Arabų šalių lyga ar gana nauja Pietų Amerikos tautų sąjunga bei pan.
Žinoma, būtų pernelyg naivu visus šiame straipsnyje paminėtus procesus ir reiškinius priskirti VIEN globalizacijos pasekmėms, tačiau tai, kad dauguma jų pirmiausia atspindi būtent globalizacijos proceso aspektus, straipsnio autorius neabejoja.
Kitoje straipsnio dalyje bus aptartas globalizacijos poveikis Lietuvai.
