Matematikos profesorius iš Romos persikelia dirbti į Niujorką, australas teisininkas palieka Sidnėjų ir persikrausto į Honkongą, garbingas portugalų administratorius iš Mechiko migruoja į Bogotą, talentingas serbų smuikininkas palieka tėvynę ir keliasi gyventi į JAV. „Bbc.co.uk“ teigimu, profesionalų migracija pastarąjį dešimtmetį pasiekė neįsivaizduojamai didelį mastą.
Migraciją lemia verslo globalizacija
Remiantis oficialia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) statistika, aukštąjį išsilavinimą turinčių ir didesnes nei vidutines pajamas gaunančių žmonių migracija vien nuo 2000 iki 2006 metų išaugo 44%. Tokia statistika apibūdina padėtį ne tik labiau išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, bet ir tose šalyse, kuriose yra prastesnė ekonominė situacija. Aukštesniojo socialinio sluoksnio žmonės taip pat vis labiau yra linkę migruoti – nuo 2000 iki 2006 metų šis rodiklis išaugo 28%.
Profesionalių darbuotojų migracija tarptautinių kompanijų viduje nuo 2005 iki 2008 metų išaugo 39%. „Akivaizdu, kad profesionalų migracija didėja. Be abejo, migracijos apimtis šiek tiek lemia ir ekonominės aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, finansinės krizės“, – aiškino OECD analitikas Jonathanas Chaloffas.
„Brookfield Global Relocation Services“ yra viena stambiausių kompanijų, besirūpinančių profesionalių darbuotojų judėjimu globalioje darbo rinkoje. Kompanija bendradarbiauja su maždaug 250 globalių korporacijų ir verslo klientų, kuriems kasmet padeda perkelti ir kitose šalyse įdarbinti apie 50 tūkst. savo srities profesionalų. Kaip rodo duomenys, tokios kompanijos per ateinančius metus ketina dar labiau padidinti savo darbuotojų migraciją į įvairius šių kompanijų tarptautinius padalinius. Taigi verslo globalizacija atsispindi ir darbo jėgos migracijoje. Ir tokia migracija nėra ribojama vien geografinių veiksnių – to, kokiuose konkrečiuose kraštuose yra įsikūrę verslo kompanijų padaliniai. Tarptautinės kompanijos įdarbina specialistus net ir iš tų šalių, kuriose neturi savo verslo atstovybių.
Trūksta kvalifikuotų specialistų
Kas gi nulemia, kad profesionalūs darbuotojai keliasi į kitas valstybes, jei jie ir savo gimtosiose šalyse gali susikurti puikias darbo ir gyvenimo sąlygas? Anot specialistų, visos tarptautinės kompanijos susiduria su bendru iššūkiu – reikalingų žmonių ir reikalingų įgūdžių trūkumu tam tikruose savo kompanijos padaliniuose. Ir taip nutinka pasaulyje, kuriame gyvena septyni milijardai žmonių, o daugelyje šalių nedarbo lygis yra pasiekęs rekordines aukštumas.
Kompanijos „Hays“, vykdančios tą pačią veiklą kaip ir „Brookfield Global Relocation Services“, vadovas Charlesas Loganas BBC pasakojo, kad profesionalų migracija auga tiek savo dydžiu, tiek apimtimi. „Anksčiau tokia aukštos kvalifikacijos specialistų kaita dažniausiai vykdavo tik tarp JAV ir Australijos. Dabar, tarptautinėms kompanijoms vis labiau plečiant savo veiklą, plečiasi ir geografinis migracijos pobūdis. Dabar mūsų kompanija padeda įsidarbinti 31 valstybės darbuotojams“, – sakė Loganas.
Kai kuriose verslo srityse specialistų migracija yra tiesiog neišvengiama. Pavyzdžiui, naftos ir dujų gavybos sektoriuose. Kaip žinia, intensyviausiai šių sričių verslas yra vykdomas ekonomiškai pakankamai atsilikusiuose kraštuose, tad vietinių specialistų ir jų ekspertinių žinių tikrai nepakanka tinkamam verslo planų įgyvendinimui. Net jei vietinių specialistų įgūdžiai santykinai ir išauga, atotrūkis nuo užsienio ekspertų dažniausiai nesumažėja, o veikiau tik didėja. „Techniniai įgūdžiai, sugebėjimas vadovauti ar veiklos patirtis daugelyje kraštų nepasiekia tokio lygio, kuris yra būtinas vykdyti konkretų verslą. Bent jau tokio įgūdžių lygio ir darbo kokybės, kurie yra vertinami ekonomiškai greitai augančiose užsienio valstybėse“, – situaciją aiškino „Brookfield Global Relocation Services“ analitikas Scottas Sullivanas.
„Brookfield Global Relocation Services“ duomenimis, šiuo metu didžiausia profesionalių darbuotojų paklausa kyla Kinijoje, Brazilijoje ir Indijoje. Tai neturėtų stebinti, mat šios sparčiai besivystančios šalys siekia kuo greičiau perimti labiausiai pažengusių užsienio valstybių patirtį, tad ir samdo ekspertus iš Vakarų pasaulio. Logano aiškinimu, kuomet besivystantys kraštai iš pažengusių šalių perima tam tikras taisykles ar principus, lygiagrečiai susiformuoja ir naujų ekspertinių žinių poreikis. „Štai todėl nemažai britų teisininkų keliasi į buvusius Britanijos tautų sandraugos kraštus. Ten dažnai dar trūksta ekspertinių žinių, kaip reikėtų tinkamai spręsti tam tikrus teisinius klausimus. Arba yra jaučiamas spaudimas įgyvendinti kokius nors naujus teisinio reguliavimo standartus. Todėl patirties ir žinių turintys užsienio teisininkai ir yra pakviečiami į tokius besivystančius kraštus“, – aiškino Loganas.
Užsienis vilioja geresniu atlygiu ir specialus pasiūlymais
Kita priežastis, skatinanti migruoti specialistus, yra tiesiog geresnės finansinės perspektyvos ir palankesnės gyvenimo sąlygos. Be abejo, tai galioja ne visiems specialistams – daugiausiai didesnio uždarbio yra suviliojami vidutines pajamas gaunantys specialistai. Pastebėtina, kad būtent tokio statuso profesionalams yra pasiūlomi tikrai geresni atlyginimai. Kita vertus, pačios aukščiausios kvalifikacijos specialistai, gaunantys didžiausius atlyginimus, vien pinigais vargu ar galėtų susivilioti, mat jiems siūlomų atlyginimų skirtumas tampa santykinai nedidelis.
Anot Sullivano, pastaruoju metu pastebima tendencija, kad kompanijų politika migruojančių specialistų atžvilgiu tampa vis lankstesnė. Tai reiškia, kad kiekvienam specialistui įdarbinimo galimybės yra pasiūlomos individualiai. „Anksčiau kompanijos į tai žvelgdavo šabloniškiau ir daugumai specialistų siūlydavo panašias sąlygas. Dabar yra atsižvelgiama į konkrečius poreikius.“, – paaiškina Sullivanas.
Darbdavys sumoka ir už riziką
Kita vertus, specialistų perkėlimas į kitus kraštus kompanijoms dar ne visuomet garantuoja laukiamą rezultatą. Natūralu, kad kai kuriuos žmones paprasčiausiai apima namų ilgesys. Pasak eksperto Eugene'o Burke'o, kompanijoms už tai tenka sumokėti nemažas išlaidas.
„Jei yra įdarbinamas netinkamas žmogus, kompanijos turės apmokėti tokio darbuotojo sugrąžinimo išlaidas, be to, susidarys vykdomo projekto reformavimo ar atidėjimo išlaidos“, – skaičiavo Burke'as. Jo teigimu, daugelis kompanijų neteikia tikslių duomenų apie tai, koks procentas užsienio padaliniuose įdarbintų kompanijos specialistų grįžta anksčiau laiko. Spėjama, kad tai galėtų sudaryti apie 10% visų atvejų.
Tad viena didžiausių klaidų, kurią daro tarptautinės kompanijos, yra pernelyg didelis tikėjimas, kad anksčiau savo veiklą puikiai atlikęs ekspertas lygiai taip pat sėkmingai darbuosis ir kitoje užsienio šalyje. „Tai, kad žmogus sugebėjo sėkmingai susitvarkyti su savo užduotimis viename projekte, nebūtinai reiškia, kad jis tas pačias užduotis įgyvendins ir kitame, užsienio šalyje vykdomame, projekte“, – sakė Burke'as. Tad vien techniniai įgūdžiai ir darbo patirtis čia tikrai neužtikrins darbuotojo veiklos sėkmingumo.
