Kada prasidėjo Jūsų pažintis su klausos negalią turinčiais žmonėmis?
Mano seneliai – kurtieji. Mudvi su sese iki septynerių metų augome pas senelius, todėl pirmiausia išmokome gestų kalbą ir tik vėliau pradėjome kalbėti garsine kalba. Kurčia močiutė mus su sese išmokė tiek daug, ko tikrai ne visada išmoko girdinčios močiutės. Rodydama kokį nors daiktą močiutė rodė ir gestą, būdavo, rodo į knygutę ir gestais pasakoja įvykius, kurie joje aprašyti. Mano vaikai taip pat daug bendrauja su savo kurčiais proseneliais, ir nuoširdžiai sakau, kad močiutė labai daug prisideda prie mano vaikų edukacijos.
Mama buvo Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro direktorė, ir mes su sese ten dažnai lankėmės, dalyvavome dainų imitavimo būrelyje. Mano pirmas darbas buvo Jonavos kurčiųjų pirminėje organizacijoje, vėliau pradėjau dirbti Kurčiųjų reabilitacijos centre.
Kaip sugalvojote kurti gestų kalbą kūdikiams?
Dirbau pedagoge Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centre (VLC). Savo dukrą Jorūnę ten vedžiau į 7 intelektų lavinimo programą, kurioje buvo šiek tiek užsimenama apie gestų svarbą mažiems vaikams. Gestų kalbos dukrytę mokėme nuo dviejų mėnesių, šešių mėnesių ji jau pradėjo rodyti paprastus gestus. Lankydama šias pamokėles supratau, kokia svarbi gestų kalba girdintiems vaikams, nors tai žinojau ir anksčiau. Pradėjusi skaityti straipsnius supratau, kad gestų kalba padeda lavinti mažylių socialinius įgūdžius, todėl dvejus metus gilinausi, kaip gestų kalbos mokyti girdinčius kūdikius. Gestų kalba turi didelę įtaką garsinei kalbai vystytis. Mūsų dukrytė, būdama metukų, pasakydavo jau labai daug žodžių, tarsi būtų daug vyresnė. VLC centre vedžiau savo autorinę Kūdikių kalbos magijos programą, kurios tikslas buvo kūdikius auginančias mamas supažindinti su gestų kalba ir mokymo metodais.
Išgirdę medikų žodžius „jūsų vaikas negirdės“, tėvai dažnai nori, kad vaikas žūtbūt mokytųsi kalbėti girdinčiųjų kalba. Ar turite panašios patirties?
Taip, turiu. Mano antras vaikas, sūnus Leonas, turi klausos sutrikimą – neprigirdi. Mano vyras neprigirdi, mano giminėje yra kurčiųjų, tad nerimavau, bet dukra gimė girdinti, ir nusiraminau. Vis dėlto kai gimdymo namuose man pasakė, kad sūnus negirdi, prisipažinsiu – ilgai verkiau. Turiu daug pažįstamų kurčiųjų, žinau, kad jie mokosi, dirba, keliauja, ir vis tiek buvo sunku. Nežinojau, kaip sūnų mokysiu. Kai savo nuogąstavimu pasidalinau su vienu draugu, jis man pasakė: „Sakai, nežinosi kaip mokyti savo vaiką? Nejuokink, tuoj pat įlįsi į internetą ir surasi, kaip mokyti, o gal net išrasi kokį nors savo metodą.“
Neslėpsiu, man teko nesutikti su medikais, kurie atkakliai tvirtino, kad iš pradžių mokyti vaiką gestų kalbos yra didžiausia blogybė. Mes gavome daug pastabų, kad neskatinome vaiko kalbėti, tačiau sūnus, būdamas dvejų metų, pradėjo labai intensyviai kartoti žodžius ir dabar tiek jų pasako, kad net stebina. Surdopedagogai ir logopedai turi specifines mokymo programas, jie mokyti vaiką kalbėti pradeda tik nuo trejų metų, nes, jų nuomone, iki tol vaikai tokiai mokymo programai nėra pakankamai subrendę. O juk vaikai per tą laiką daug praranda! Kai nusprendžiau su sūneliu, kuriam buvo pusė metukų, lankytis pas surdopedagogę-logopedę, ji sutiko priimti jį tik tada, kai jam bus pusantrų metų, ir buvo įsitikinusi, kad jiedu tik pažais, o jokio mokymosi nebus. Su sūnumi pati labai daug dirbau namie, ir mūsų Leonas nustebino surdopedagogę – pažinusi vaiką iš arčiau ir pamačiusi, kiek jis moka, ji suprato, kad gali su juo dirbti. Kai vaikas girdi žodį ir mato jo iliustraciją ar gyvą pavyzdį, jis greičiau suvokia žodžio reikšmę. O didžiausias paradoksas – kad girdinčius vaikus ankstyvojo ugdymo specialistai moko beprasmių ženklų ir demonstruoja vizualines korteles, o klausos negalią turintiems vaikams yra uždrausti gestai ir juos tėvai pagal sovietinių laikų metodiką vis dar moko tiesiog klausytis žodžių. Tad nepamirškim, kad klausos sutrikimą turinčio vaiko smegenys funkcionuoja taip pat gerai kaip ir girdinčio vaiko, ir kuo anksčiau jas treniruosim, tuo geresnius rezultatus vaikas galės pasiekti.
Turintiems judėjimo negalią
Turintiems bet kokią negalią
Visiems
Kaip dabar bendrauja Leonas?
Leonui dabar dveji su puse, jis kalba ir gestais, ir sakiniais. Sūnui buvo metukai ir trys mėnesiai, kai suvokiau: mano vaikas supranta, ką jam sakau! Mes vaikštinėjome parke. Pamatėme balandžių būrį ir vieną antį. Sūnus rankute bedė į antį ir parodė gestą „antis“. Iki tol aš slapta baiminausi, kad sūnus, turintis klausos sutrikimą, gali turėti ir kitų raidos sutrikimų. Tačiau kai jis iš balandžių būrio išskyrė antį ir parodė gestu, apsidžiaugiau, kad sūnui viskas gerai. Kitą sykį jis nustebino, kai nukrito jo mašinytė ir reikėjo iš naujo uždėti jai ratą. Leonas pabandė uždėti, bet staiga parodė gestą „sulūžęs“, ir aš supratau, kad dvejų metų ir trijų mėnesių vaikas gali padaryti tokią išvadą, konstatuoti faktą, kad mašinytė yra sulūžusi! Jeigu savo vaiką būčiau mokiusi tik klausytis ir kalbėti, kiek reikėtų laiko, kad jis pasakytų tokį sudėtingą žodį „sulūžęs“?
Kai remdamasi savo patirtimi sukūriau gestų kalbos mokymo programą kūdikiams, nusiunčiau ją pažįstamai mamytei, kuri augino girdinčią dukrą. Ji pasakojo, kad jos vienerių metukų dukrytė, pamačiusi parke šunį, parodė gestą „šuo“, o pamačiusi katę – gestą „katė“. Maži vaikai iš tiesų yra genialūs ir labai greitai renka žinias apie pasaulį, tik jiems sunku parodyti tėvams, kiek daug informacijos jie jau sukaupė.
O kaip Jūsų vaikai bendrauja tarpusavyje – gestais ar žodine kalba?
Jorūnei – ketveri su puse, ji ir Leonas lanko tą patį vaikų darželį, jiedu net yra vienoje grupėje. Jorūnė padeda auklėtojoms susikalbėti su Leonu, nes jos ne visada supranta, ką jis sako, taip pat padeda broliui per muzikos pamokėles. Mus džiugina vaikų ryšys.
Norim, kad Leonas eitų į bendrojo ugdymo mokyklą, todėl jam nupirkom klausos aparatą. Jis labai imlus vaikas, dvejų metukų išmoko atpažinti visas abėcėlės raides, bet būtent gestų abėcėlė mums padėjo suprasti, kad jis jau pažįsta visas raideles. Kaip pritaps klasėje – sunku pasakyti. Gal mokykla turėtų ruoštis priimti vaiką, turintį klausos negalią. Esu girdėjusi, kad Belgijoje antrokai visus metus mokėsi gestų kalbos, nes žinojo, kad kitais mokslo metais į jų klasę ateis berniukas, kalbantis ir gestų, ir garsine kalba. Vaikai norėjo jam padėti. Manau, kad mokėti gestų kalbą visuomet pravartu. Mes tiesiog per siaurai žiūrime į gestų kalbą, atseit, ši kalba tik kurtiesiems. Užsienyje gestų kalbos mokomi vaikai, turintys įvairių raidos sutrikimų, nes mokydamiesi kalbėti gestais vaikai stimuliuoja savo smegenų veiklą. Vieną pusmetį dėsčiau gestų kalbą vaikų darželio auklėtojoms. Buvo džiugu išgirsti, kad savo gestų kalbos žinias jos pritaikė darbe, nes grupėje buvo vaikų, kurie turėjo kalbos sutrikimų.
O kokia Jūsų nuomonė apie kochlearinius implantus? Gal juos įdėjus nebereikia vaiko mokyti gestų kalbos?
Sukuosi tarp kurčiųjų, bet nematau tokių atvejų, nors gal tiesiog tokių nepasitaikė mano aplinkoje. Pažinau mergaitę, kuri lankė kurčiųjų mokyklą. Kai pradėjau su ja kalbėti gestais, ji pasakė: „Nerodyk! Kalbėk!“ Mergaitė nemokėjo gestų kalbos. Mokytoja papasakojo, jog tėvai labai norėjo, kad mergaitė lankytų bendrojo ugdymo mokyklą, bet per trejus metus ji neišmoko nei skaityti, nei skaičiuoti, o kurčiųjų mokykloje visko išmoko per pusmetį. Vis dėlto manau, kad yra daug kochlearinius implantus turinčių vaikų, kuriems mokykloje sekasi gerai.
Augindami klausos sutrikimą turintį vaiką turime būti pasiruošę įdėti daug pastangų ir darbo, kad vaikas išmoktų kalbėti, bendrauti, kad pasiektų tokių pat gerų rezultatų, kaip ir girdintis vaikas.
Viskas įmanoma ir pasiekiama, jeigu nuo pat mažumės tikslingai dirbsim su vaiku ir nepamiršim, kad nesvarbu, ar mes reabilituojam vaiko klausą, ar ne, – gestų kalba yra jo pirmoji pažinimo, bendravimo ir tobulėjimo kalba.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
