Mūsų vaikams tūkstantmetės epochos pabaigą ar naujosios pradžią vadovėliuose ženklins ne tušti nuliai, prikabinti prie dvejeto, o konkreti data, kuri išties baigia Epochą. 2005-ieji - tai Jono Pauliaus Didžiojo epochos pabaiga. Ar ji ką nors pradės, ar nuo jos mes skaičiuosime naują civilizacijos tarpsnį, jau kitas klausimas.
Jis savo gyvenimo pabaiga padėjo tašką antrajam tūkstantmečiui.
Koks tas tūkstantmetis buvo savo pabaigoje? Autoritarinių režimų epocha? Galbūt. Bet šiandieniniame pasaulyje, apie kuriame vyraujantį blogį rašė popiežius paskutiniame savo laiške - tokiame pasaulyje taškas gali virsti kabliataškiu. Autoritarizmai - transmutuoti. Jonas Paulius II bylojo apie vargo ir kančios erdvę, siaubiamą blogio jėgų, ir šiame pasaulyje išsigelbėjimas tėra Kristus.
Ne socialinės doktrinos ir karai.
Perspėjimas, atrodo, nelabai jaukus perspėjimas, kad pakitus aibei sudedamųjų dalių, žlugus baisiems režimams, pasaulis netapo geresnis.
Tiesiog blogis apsigyveno kitur. Nesumažėjo jo.
Jonas Paulius II sugriovė Blogio imperiją - visi tą pripažįsta, tik niekas nepastebi to, ką jis savo elgesiu ir kalbomis bylojo: nei blogio, nei skurdo, nei žmogiškosios kančios nuo to nesumažėjo.
Jonas Paulius II ne tik „ilgalaikis“ popiežius, ne tik popiežius politikas, ne tik liberalas, konservatorius, dešinysis ar kairysis, kovotojas už taiką ar imperijų griovėjas. Jam šitos etiketės buvo ir dar bus lipdomos, bet visi šie apibūdinimai jam tinka vienodai, tik su negacijos ženklu. Jis nebuvo nei toks, nei anoks, jis buvo ašis, kurioje perlūžo šimtmečiai; kurios išbandymo neatlaikusios dužo sistemos. Jis turėjo drąsos būti savimi.
Jis buvo tikras žmogus popiežiaus vietoje.
Jis prieš Irako karą, bet jis ir jis ir Ronaldo Reagano bendraveikis. Ir Fidelis Castro, ir JAV prezidentai - buvo jam tokie pat. Tiesiog žmonės. Žmonės, su savomis klaidomis, savais prisirišimais. Kaip ir milijardas katalikų. Ir milijardas musulmonų. Ir judėjų, ir budistų. Ir kitų tikėjimų žmonių. Vienas iš popiežiaus titulų dar nuo Romos prosenovės laikų - Pantifex Maximus, Didysis Tiltų Statytojas. Jo nutiesti tiltai peršoko žemynų, religijų, konfesijų ribas. Pirmą kartą Romos vyskupas tapo Žemės rutulio masto figūra. Visi jį žinojo.
Jono Pauliaus II atvaizdas tapo epochos logotipu. Jis ant kunigo partizano Lotynų Amerikoje marškinėlių, jis - bažnytinių konservatorių (kitaip tiesiog tradicionalistų) atrama ir simbolis. Jis antikomunistas ir antikapitalistas drauge. Pagieža dabar - lengvai - plūsta ir iš dešinės, ir iš kairės. Kaip ir noras jį pasisavinti.
Bet jo neišeina pasisavinti niekam. Jis sugriovė komunizmą, bet savo ekonominėmis pažiūromis jis - kairysis. Jis su didžia pagarba žvelgė į Izraelį ir judaizmą, bet su ne mažesne atjauta ir supratimu į palestiniečių problemas.
Lietuva irgi buvo nepajėgi jam. Kas iš „abrozdėlių“, jei neįsiskaitėme nei į jo socialinę doktriną, nei į jo politinės veiklos duotus ženklus, nei į Irako karų pasmerkimą, nei į kovą už žmogaus gyvybę. Lietuvai popiežius patiko, bet tai nebuvo proga gyventi bent jau išklausant jo mintis. Dabar, aišku, bus kabinamos atminimo lentos, skulptūros. Tikrai bus ir tikrai bus lenktyniaujama, kas greičiau ir įspūdingiau. Bet niekam nė į galvą neateis masiniu tiražu išleisti jo raštų rinkinį. Jo kalbų aštrų ir skaudų rinkinį vidurinėms, aukštosioms. To nebus.
Jis labai neparankus. Visoms valdžioms.
Habemus Papam. 1978 metų pabaigoje šis Vatikane nuskambėjęs šūkis reiškė gana elementarų pasakymą - šit turime naują Bažnyčios galvą. 2005 metais mes galime pasakyti su ne vienu milijardu pasaulio žmonių - turėjome Tėvą.
1978-2005 metais mes visi turėjome Tėvą.
To Žemės rutulys dar niekada taip jautriai ir vieningai neišgyveno. Ar turėsime ir toliau - neaišku. Katalikybė savo antrojo tūkstantmečio finiše atnešė tai, ko jau niekas iš jos nebesitikėjo, jau buvo seniai nurašę - superžvaigždę ir pačiame konservatyviausiame pasaulio soste, seniausioje Vatikano monarchijoje sušvitusi ji parodė kažką nelabai jaukaus. Kad katalikybė dar turi labai didžias potencijas? Ar kad ji po šitos žvaigždės sužibimo jau nebeteks jėgų ir modernizuosis, įeidama į sekuliarizuoto pasaulio žaidimus, politinio korektiškumo taisyklėmis pasirišdama sau kilpą ant kaklo?
Tiesa, labai gali būti, kad antrasis kelias ne geresnis už pirmąjį.
Jeigu sekuliarių galių spaudimas prives prie celibato panaikinimo, prie moterų kunigystės, abortų bažnytinio legalizavimo, gėjų kunigų ir t.t., ir pan. - katalikybės nebeliks, bus kažkas visai visai kita. Kas gal ir vadinsis katalikybe, bet nebeturės tų įtampų dovanos ir dar iš Romos imperijos paveldėtos tradicijos syvai nebemaitins to kamieno.
Antra vertus, jeigu naujai išrinktasis popiežius „neatleis varžtų“, neturėdamas Jono Pauliaus II charizmos, jam tai nebus atleista ir Bažnyčioje gali prasidėti vidinis skeldėjimas. Paradoksaliai, tačiau Jono Pauliaus II didybė slėgs naujai išrinktąjį ne pačia geriausia prasme. Jis negalės „suvaidinti“ naujojo Karolio Wojtylos. Šitas vaidmuo išsemtas iki dugno.
