Mėnesį “Literatūra ir menas” ėjo su viduje įterptu pilnos apimties įdėklu, kitu kultūros savaitraščiu “Dienovidžiu”. Laukė, kas bus, ne vienas. Nelabai žiūrėjosi. Ne, skaityti galima buvo tiek “Litmenį”, tiek “Dienovidį” ar juos drauge. Bet tai buvo skirtingi leidiniai. Prasidėjus neišvengiamai jungčiai, “Dienovidis” atšoko.
Iš pradžių skambėjo kaip nelabai tikėtinas gandas - Rašytojų sąjungos savaitraštis “Literatūra ir menas” jungiasi su iliustruotu kultūros laikraščiu “Dienovidžiu”. Kornelijaus Platelio redaguojamas “Litmenis” su Aldonos Žemaitytės jau tryliktus metus leidžiamu savaitraščiu, kuriam dėl finansinių bėdų ir įvairių nesusipratimų paskutiniu metu buvo tekę prisiimti mėnesio leidinio formą.
Tam tikras nerimas ir tam tikras susidomėjimas. Nerimas - o kaip bus su “Litmeniu”, įprastu literatūriniu savaitraščiu, einančiu jau keliasdešimt metų. Ar liejantis neišnyks pats “Litmenis”? Ir kas išeis iš dviejų leidinių susijungimo? Nauja kokybė? Naujas storas konkurencingesnis kultūros savaitraštis? Teoriškai žadėta kaip tik tas, abi redakcijas užplūdo garbingi sveikintojai.
Jungimąsi teoriškai įmanomą darė dvi aplinkybės - abu redaktoriai apskritai konservatyvių pažiūrų, bet K. Platelis - greičiau konservatyvus liberalas, o A. Žemaitytė - konservatyvi konservatorė, kaip ir pats “Dienovidis”. Skirtumai tarp šių laikysenų didžiuliai. Bet gal įveikiami, juk leidiniai tai kultūriniai-literatūriniai, ne specializuoti politiniai. Bendros nuostatos gal sutaptų, matyt, ir sutapo, kad apskritai susijungta. Tačiau taktika išsiskyrė. Ir ne politinė.
Šiaip jungimasis, priešingai nei buvo žadėta, neatnešė finansinių dividendų. Atvirkščiai, “Dienovidžiui” išėjo mažiau, nei jis būtų gavęs pats vienas. Atitinkamai - iš pradžių buvęs normalus savaitraštis, tik “įdėtas” “Litmenio” vidun, “Dienovidis” po gautų pinigų dozės suplonėjo trečdaliu. Jam buvo pasiūlyti aštuoni puslapiai, o “Literatūra ir menas” pasiėmė savuosius 16 puslapius. Formaliai žiūrint, jeigu Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas skyrė susivienijusiam leidiniui 200 000 Lt, atėmus “Litmeniui” įprastą dozę, apytiksliai 130 000 Lt, paskaičiuota logiškai, kad “Dienovidžiui” lieka trečdalis. Pastarasis su ploninimu nesutiko ir iššoko laukan, į nežinią. Su idėja atsiimti daugiau nei du trečdalius, antraip leidinio tęsti nepavyks.
Visos jungimosi iniciatyvos skatinamos. Tačiau realybėje susiduriama su problema, kurią tikrovėje pademonstravo mėnesį tetrukusi “Literatūros ir meno” bei “Dienovidžio” jungtis - jei vienas eina kaip kito įdėklas, kam tas jungimasis? Antras - jei imama jungtis, vienas ims iniciatyviai ryti kitą, pradėjęs nuo ploto, baigdamas autorių ir darbuotojų atmėtymu. Kito kelio nėra - lygiateisė integracija? Ne Lietuvoje, ir vargu ar kur rastume du kultūrinius leidinius, kurių vienas sutiktų pasyviai prisijungti prie antro, paaukodamas savo vardą; beje, ir dviejų redaktorių problema. Redaktorius kiekviename kultūriniame leidinyje nėra simbolinė figūra, jis įkūnija kryptį, nuostatas, autorių ratą. Dvi lygiateisės kryptys susimaltų tarpusavyje, ir išeitų kultūros mozaika ar beveidis dalykas. Be to, jungiantis su “Literatūra ir menu” problema ta, kad jis - Rašytojų sąjungos leidinys, taigi tam tikra (tikrovėje ne pažodine) prasme yra oficiozas ir visada jungtyje turės daugiau kozirių. T.y. “Litmenis” visada turi ribą, iki kurios jis gali atsitraukti, toliau traukiantis pažeidžiami ne jo paties, o jau pačios RS interesai. K. Platelis ir nesitraukė, jis mandagiai bet kietai puolė. A. Žemaitytė irgi garsėja kaip kieta moteris bei redaktorė ir pajutusi, kad dar dvi trys savaitės ir “Dienovidis” išnyks, pasimes tarp “Litmenio” puslapių, iššoko iš važiuojančio traukinio. “Dienovidžiui” traumos neišvengiamos.
Deja, jungimasis nėra įmanomas. Buvo mėginimų oficialiai ar neoficialiai tartis - ir “Literatūrai ir menui” su “Šiaurės Atėnais”, “Šiaurės Atėnai” du sykius derėjosi su “7 meno dienomis”. Derybos susijungimu nesibaigė dėl visiško neaiškumo, kas bus ir kaip klostysis dviejų kolektyvų santykiai (kažką po metų reikės atleidinėti, kažkas dubliuosis) ir, be to, tarkime, jei “Š. Atėnams” pridėtų kokio nors kito leidinio uodegą ar įdėklą - gali atsitikti taip, kad išnyks ir vieno, ir kito gerbėjai, nes išeis ne dviejų leidinių harmonija, o trečias laikraštis, apie kurį visai nebuvo kalbėta ir kurio niekas nelaukė. O “Š. A.” nebebus, ir visa istorija. Dabar, tarkime, “Šiaurės Atėnai” lieka su savo nemažėjančiu ištikimų skaitytojų būriu, “Litmenis” lieka “Litmeniu”, “Dienovidis” ir “7 meno dienos” irgi - savimi. Visi leidiniai finansiniu požiūriu vegetuoja. Bet jungimasis nėra išsigelbėjimas, tai susinaikinimas savo rankomis.
“Litmenio” ir “Dienovidžio” eksperimentas davė rezultatus. Visi keturi kultūriniai savaitraščiai tą įsidėmėjo - pažadai susijungus bent metus dvejus išlaikyti ir net padidinti finansavimą nevykdomi, o įdėklo likimas nepavydėtinas. Į šituos spąstus daugiau niekas nelips. Kultūros savaitraščiai išdidžiai gyvens arba mirs stovėdami, pavieniui.
