Pilypas Ruigys išmokė Donelaitį griežti armonika. Eina Donelaitis grieždamas ir giedodamas per Tolminkiemį, centrine ūlyčia. O daina kad skamba, kad skamba!
Krūmuose sėdėjo Vytautas, tykojo, ar kartais Donelaitis neapsiriks kokia nata. Bet Donelaitis buvo atsargus, ir jeigu apsirikdavo, tai tik iš meilės Lietuvai.
“Gudrus padla” - pagalvojo krūmuose Vytautas.
Būrai ir Donelaitis
Donelaitis mokėjo rašyti ir skaityti, ne taip, kaip Žemaitė. Atsisėda Donelaitis vakare prie balanos, skaito ką parašęs. O būrai pro langus tik žvilgčioja.
Tik kad pakils Donelaitis nuo stalo, kad suriks gūdžiu balsu!
Būrai net išsibėgiojo kas kur ir prisiekė daugiau nebežiūrėti pro pastoriaus langą. O dėl tikrumo Donelaitis išsipirko žemę po savo langais iš karaliaus Vilhelmo II-jo. Bet pasirodė, kad žemės didelę dalį jau išpirkęs Lietuvos Seimas.
“Kas žino, gal valdžia pasikeis, - kalbėjo jis. Gal talerio kursas kris, gal ką. Žemė gi yra žemė”, - krimtosi būrų dainius.
Donelaitis meistrauja
Donelaitis labai gerai dirbdavo fortepijonus, laikrodžius, barometrus ir mėgo tą darbą.
Amžininkai sakė, kad labai gerai nusimanė mechanikoje, Donelaitis pats irgi taip manydavo, net kartą pasikvietė Pilypą Ruigį pasižiūrėti savo darbų.
Tik Ruigys čia nieko nenusimanė ir prieš atvykdamas gerai išsiteiravo, kokius gaminius gamina Donelaitis, ir jam Šimelpenigis pasakė, kad tai fortepijonai, laikrodžiai ir barometrai. Ruigys atvyko pas Donelaitį, ir Donelaitis jam rodo dailų laikrodį: na, brolau, ar pažįsti, kas čia per daiktas. Ruigys pasakė, kad barometras. Donelaitis surūgęs rodo jam fortepijoną, bet Ruigys iš baimės užmiršo, ką dar Donelaitis daro ir pagalvojęs sako: arba labai didelis barometras, arba astroliabija.
Donelaitis su Ruigiu nekalbėjo pusantrų metų.
Pirmosios epigramos
Adomas Fridrikas Šimelpenigis buvo pirmasis lietuviškų epigramų rašytojas, tos epigramos jam labai patiko, jis iš jų vakarais atsisėdęs prie židinio juokdavosi taip skambiai,kad žarstekliai žvangėdavo. Sykį, vargęs gerą pusmetį jis surašė dvi epigramas, bet nesugalvojo, kam jas paskirti. Tada jis pasikvietė Donelaitį ir Ruigį, tie labai apsidžiaugę atvyko, nes epigramos rašomos tik apie labai garsius žmones.
Šimelpenigis jiedviems paskaitė pirmąją:
Bus paminklas jo garbės,Kol tik Lietuva stovės.
Donelaitis ir Ruigys labai susijaudino ir pasakė, kad jiems abiems ta epigrama tinka.
Tačiau Šimelpenigis prisakė neskubėti, nes antroji epigrama daug platesnė, portretinė, ir priedo keturių eilučių. Tad Donelaitis liepė dvieilę, prastesniąją rinktis Ruigiui ir tam, kaip mažiau nusipelniusiam, beliko nusileisti. Čia Šimelpenigis atsikrenkštęs perskaitė antrąją epigramą:
Akys, skruostai ir kaktaBuvo didei suraukta.Raudonavo nosis jo,Lyg kaip snapas kurkino.
Donelaitis įniršęs ėmė trypti kojomis ir kalbėti piktus žodžius, esą Šimelpenigis su Ruigiu jį apmovę, ir nepadėjo net tai, kad Ruigys atsiėmė savo dvieilį ir brukte bruko Donelaičiui. Visi susipykę išsiskirstė, o Šimelpenigis irgi neturėdamas kam tas epigramas pašvęsti, pirmąją paskyrė karaliui Pričkui, antrąją - tokiam biednam studentui iš Vilkyškių.
