Laukdama artėjančio nuosprendžio dienos, gimnazistės Nedos žudikė Viktorija Vaitiekaitytė su Viktorija Lietuvninkaite susirašinėja slaptais laiškeliais, plepa su namiškiais bei draugais telefonu ir mėgaujasi skanumynais.
Vos prasidėjus teismo posėdžiui, teisėjų kolegija šįkart pradėjo aiškintis, ar teisiamosios žudikės Viktorija Vaitiekaitytė bei Viktorija Lietuvninkaitė sutinka, kad joms būtų patikslinti kaltinimai. Iki šiol jiedvi buvo kaltinamos, kad 2011-ųjų liepos 14-ąją į vienos iš jųdviejų močiutės tuščią butą Šiauliuose įsiviliojo bendramokslę septyniolikmetę Nedą, iš pasalų ją itin žiauriai užmušė metalo strypu ir pasimėgaudamos auką ilgai pjaustė dalimis. Vakare kūno dalis žudikės sudėliojo į maišus ir išmėtė įvairiose Šiaulių vietose, netgi tyčia – ir prieš Nedos tėvų daugiabutį.
Duodamos teismui parodymus V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite taip ir negalėjo paaiškinti, dėl ko nužudė niekuo dėtą gimnazistę, todėl Nedos tėvų advokatė paprašė teismo pripažinti, kad žmogžudystė įvykdyta iš chuliganiškų paskatų ir po to išniekintas kūnas.
Apsimetė nuskriausta
„Nesuprantu, kaip tai aš išniekinau?“ – gavusi žodį pareiškė V. Vaitiekaitytė, bet nutilo, nes teismo salėje suošė pasipiktinę žiūrovai.
Kiek pamąsčiusi teisiamoji ėmė neigti papildomus kaltinimus: „Mes jos kūną supjaustėme ne išniekindamos, o kad lengviau būtų maišuose išnešti iš buto ir paslėpti.“
Ar norint tik paslėpti, tikrai reikėjo išimti visus vidaus organus, sudarkyti veidą, nukirpti plaukus ir dar šlaunies gabalą pasidėti į šaldytuvą? (gailėdami jautresnių skaitytojų, neminime, ką iš viso kraugerės padarė aukos kūnui).
V. Vaitiekaitytė dar kartą papasakojo, kaip, anot jos, viskas nutikę. Klausantis šios bejausmės žudikės ėmė atrodyti, kad ji su V. Lietuvninkaite buvo dvi geros mergaitės, o „nedorėlė Neda“ jas, sakytum, persekiojo ir terorizavo, gimnazijoje per pertraukas pravardžiavo narkomanėmis, savižudėmis ir beprotėmis. Tačiau dar kartą teisėjo pertraukta ir paprašyta patikslinti, V. Vaitiekaitytė taip ir nepajėgė prisiminti, kad Neda būtų ją su V. Lietuvninkaite bent kartą užkabinusi.
„Na, mūsų draugai, kurių pavardžių dabar neatsimenu, mums perdavė, kad Neda mus pravardžiavo“, – akivaizdžiai suko uodegą V. Vaitiekaitytė, nekreipdama dėmesio į nepatiklius teisėjų veidus.
Kam tie švirkštai?
Toliau meluodama jaunoji žudikė taip įsijautė, jog klausantis ėmė atrodyti, jog liepos 14-ąją į jos močiutės butą atėjusi Neda abi Viktorijas kone pati užsipuolė, sukėlė konfliktą, todėl kažkaip netyčia ją teko nužudyti. Žudyti V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite iš anksto, girdi, nesiruošusios, tik taip išėję, jog močiutė lyg koks karys Maklaudas virtuvės spintelėje laikiusi visą arsenalą peilių, pjūklų, kirvių, metalo strypų ir kitokių įnagių. Tekę juos panaudoti...
Švirkštus, tiesa, nusikaltimo išvakarėse nusipirko pati V. Vaitiekaitytė. Paklausta apie tai teisiamoji vėl drėbė, jog su byla tai nesą susiję, o kai teisėjas griežtai pareikalavo atsakyti, patikslino, jog švirkštų reikėję joms pačioms – tik ne narkotikams švirkštis. „Juk mus suėmę pareigūnai tikrino ir nenustatė, kad aš būčiau vartojusi narkotines medžiagas, – pridūrė teisiamoji. – Aš žinau, kad jų pėdsakai išlieka savaitėmis.“
Taip ir liko neaišku, kam kraugerėms reikėjo švirkštų, nes V. Vaitiekaitytė paneigė baudžiamojoje byloje įrašytus liudijimus, kad ji sakė norinti ką nors žudydama smagiai pakankinti – įšvirkšti pasmerktai aukai į kraujagyslę alkoholio ar oro. Mat Viktorija buvo skaičiusi, kad tokius bandymus darydavo nacių konclagerių budeliai – šie aprašė, jog oras venoje sukelia labai „energingas ir gražias“ mirštančiojo konvulsijas.
Melavo ir neraudonavo
Greit tapo akivaizdu, kad V. Vaitiekaitytei nepatinka atsakinėti į tiesius klausimus apie žudymą. Ji daug kartų dangstėsi žodžiais „nepamenu“, „galbūt“, be to, nevengė didesnę dalį kaltės versti teisiamųjų narve tyliai ant suolo tūnančiai V. Lietuvninkaitei.
Galiausiai savo liudijimą V. Vaitiekaitytė apvainikavo į jokius padorumo rėmus nebetelpančiu melu, kad į šaldytuvo šaldiklį atpjautą kilograminį šlaunies gabalą jiedvi pasidėjusios neva todėl, kad daugiau bute niekur... nebuvę vietos. O parengtinio tardymo metu duoti parodymai, kad žudikės kitą dieną žadėjusios atšvęsti žmogžudystę ir tam išsikepti žmogienos, girdi, esą tik melas.
Pakviesta kalbėti V. Lietuvninkaitė pasirodė esanti ne tokia drąsi melagė, kaip jos draugė. Beveik atvirkščiai. Ši Viktorija teisiamųjų narve ėmė taip graudžiai ir tyliai kažką cypsėti, jog teismas paprašė policininkų ją atvesti arčiau. Smulkutę, laibutę V. Lietuvninkaitę dėl visa ko surakinę antrankiais, konvojaus policininkai ją nuvedė į tribūną prieš teisėjų stalą.
Aukotis nesutiko
Liudijant V. Lietuvninkaitei ėmė aiškėti, jog nusikaltimo iniciatorė – V. Vaitiekaitytė. Ji nuo 2011-ųjų pavasario vis svarstė, kaip įgyvendinti savo vis stiprėjantį liguistą sadistinį potraukį ką nors kankinti ir mėsinėti. Ji prakalbo būsianti medikė, nusipirko ir nešiojosi skalpelius, internete išplatino vaizdus, kaip ji skrodžia varlę. Tačiau visa tai tik sustiprino nesveiką potraukį patirti ryškesnes kruvinas emocijas.
V. Lietuvninkaitė teisme visus šokiravo, pasakiusi, jog kartą, 2011-ųjų vasarą, V. Vaitiekaitytė jos tiesiai paklausė, ar ji nesutiktų tapti... žudoma auka! Mat tuo metu V. Lietuvninkaitė vis svaičiojo apie savižudybę, o V. Vaitiekaitytė nėrėsi iš kailio nerasdama, ką pakankinus su skalpeliais ir švirkštais. Taigi kartą V. Vaitiekaitytę nušvietė maždaug tokia mintis: „Jei V. Lietuvninkaitė taip nori nusižudyti, kodėl aš negalėčiau jai padėti tai padaryti?.. Ir ji realizuoja troškimą, ir aš pasismaginu...“ Tačiau pamąsčiusi V. Lietuvninkaitė draugei atšovė, kad ne taip jau norinti mirti, kaip kalbanti. O ir kankinimų bijanti – juk skaudėtų.
Izoliatoriuje lyg kurorte
Tuomet ir šovė mintis nužudyti Nedą. Kodėl ją? Susidaro įspūdis, jog V. Vaitiekaitytei labiau rūpėjo ne auka, o pats žmogaus kankinimo, žudymo ir mėsinėjimo procesas. Atrodo, kad jeigu Neda tą vasarą būtų kur išvykusi, liguistos draugės būtų išsirinkusios kitą joms įveikiamą auką.
„Aš nedrįsau Viktorijai paprieštarauti, – teisinosi V. Lietuvninkaitė. – Aš jos bijojau, nes kartą Vika gimnazijoje ją erzinusiai merginai kad spyrė!..“
Nežinia, ar tikrai V. Lietuvninkaitė draugės bijojo, tačiau įrodyta, jog žudydama Nedą ji smaginosi ne mažiau už iniciatorę.
Prieš baigiantis teismo posėdžiui išaiškėjo dar vienas akibrokštas. Pasirodo, V. Vaitiekaitytė tardymo izoliatoriuje sėdi lyg kurorte. Negana to, kad tėvai ir draugai jai į sąskaitą perveda šimtus litų, už kuriuos žudikė izoliatoriaus parduotuvėje apsirūpina skanėstais, ji kameroje dargi naudojosi mobiliuoju telefonu! Nedos tėvų advokatė paskelbė, jog sausio 14-ąją iškrėtus kamerą V. Vaitiekaitytės čiužinyje rastas telefonas su krovikliu.
Melas keitė melą
Prižiūrėtojų paliepta parašyti paaiškinimą, V. Vaitiekaitytė vėl slėpėsi už jai įprasto melo. Neišdavė, kas jai – tikriausiai už pinigus – parūpino šį daiktą, o pakeverzojo, kad tą telefoną, patikėkite, atseit radusi. Girdi, nuvesta į dušą ji pamačiusi, jog ten besimėtantys telefonai. Vienas jai pasipainiojęs po kojomis, tai pakėlusi ir, kai nusimaudžiusi, parsinešusi į kamerą.
„Su kuo kalbėjausi? Su tėvais ir draugais“, – nerodydama emocijų paaiškino teisiamoji. – Su byla tai neturi nieko bendra.“
Iki kito posėdžio, kuris įvyks vasario 11-ąją, teismas įpareigojo prokuratūrą išsiaiškinti, ar tikrai žudikė plepėjo tik norėdama praskaidrinti nuobodžias dienas už grotų, ar nėra daugiau kraupaus nusikaltimo bendrininkų.
Mokė meluoti ir draugę
Teismas taip pat V. Vaitiekaitytės paprašė paaiškinti, ką reiškia jos rašyti slapti laiškeliai V. Lietuvninkaitei.
„Labas, Viktorija (...). Myliu, laukiu, kada susitiksim. (...) Kai klaus, dėl ko ją nužudėm, nesakyk, kad iš chuliganiškų paskatų. Ir neik, kad ją paaukojom, nes tai – mums negerai. Dar neužmiršk, kad reikia sakyti, jog nuo paskutinio pasispardymo iki kol ją pjaustėm praėjo apie pusvalandis“, – teisėjui skaitant ištraukas iš laiškelių, papuoštų širdutėmis, svastikomis ir apverstais kryžiais, žiūrovai salėje klausėsi aikčiodami iš pasipiktinimo. Ypač po to, kai teisėjas perskaitė, kokiais šlykščiais žodžiais V. Vaitiekaitytė laiškuose vadina nužudytą jai nieko bloga nepadariusią Nedą.
Kiek pamąsčiusi V. Vaitiekaitytė vėl ėmė meluoti, jog tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojų perimtus laiškelius nužudymo bendrininkei ir likimo draugei ji rašiusi neva tam, kad... padėtų liudijant, nes V. Lietuvninkaitė atseit besiskundusi, jog dėl streso viską blogai atsimenanti. Užsimiršusi V. Vaitiekaitytė pridūrė, kad yra skaičiusi daug teisinės literatūros, todėl žinanti, koks Baudžiamojo kodekso straipsnis jai naudingas, koks – ne.
„Kodėl neparašėte, kad Viktorija sakytų tiesą, kaip viskas buvę, o derinote su ja savo versijas?“ Išgirdusi šį teisėjų kolegijos pirmininko klausimą, V. Vaitiekaitytė panarino galvą, bet taip nieko ir neatsakė...
Sigitas STASAITIS
