Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) spalio 15 d., ketvirtadienį, 17 val. vyks kompaktinių plokštelių albumo „DAINUOJA GIEDRĖ KAUKAITĖ: DEBESŲ KELIU DIDŽIUOJU ir UPELIO VARPELIS“ sutiktuvės.
Renginyje dalyvauja muzikologai: prof. habil. dr. Algirdas Ambrazas, prof. dr. Juozas Antanavičius, dr. Jonas Bruveris, Edmundas Gedgaudas ir Irena Mikšytė, pianistė Gražina Ručytė, dirigentas Juozas Domarkas, kūrinių autoriai, leidinio sudarytojai ir Giedrė Kaukaitė.
Giedrės Kaukaitės įrašų dvitomis – tarsi dainininkės savianalizės seansas: kur glūdi kūrybos ištakos, kokias sroves atplukdo jos intakai? Ką slepia gilieji kūrybos vandenys ir nematomi užutėkiai? Šis itin asmeniškas individualios interpretacinės kūrybos tyrinėjimas yra ir savotiška kamerinės vokalinės muzikos antologija, pristatanti kelių kartų lietuvių autorių vokalinę kūrybą. Pačios dainininkės sudaryta įdainavimų rinktinė aprėpia tris jos koncertinės veiklos dešimtmečius (1969–1999). Giedrės Kaukaitės sukurtas ir ištobulintas dainavimo stilius tolydžio tolsta nuo tradicinės soprano sampratos: jos balso tembras sklinda daugybe obalsių, lyg deguonimi užpildo garsų erdves; artikuliacija išryškina žodį ir tarmę, prilygstančią archajiškoms melodinėms dermėms. Autentiškos tradicijos pojūtis bei artistės talentas kartu su profesine atsakomybe leido rastis ir šiandien nepranoktoms interpretacijoms.
Operos teatre dainavusi pagrindines partijas (1968–1978), savaip suskliaustą, įkvėptą archetipinių įvaizdžių teatriškumą solistė perkėlė į koncertinės muzikos žanrus. Jai rašė E. Balsys, J. Juzeliūnas, Br. Kutavičius, O. Balakauskas, A. Martinaitis, M. Urbaitis ir daugelis kitų, tačiau ypač glaudus kūrybinis ryšys siejo su Feliksu Bajoru: „Bajoras įdavė man į rankas stebuklingą raktą – atrakinau, kas glūdėjo prigimty. Tas pats raktas vėliau man atidarė visas duris: pas Mahlerį, Brahmsą, Villa Lobosą; Nabažą, Schubertą ir Britteną...“
Tapdama pirmąja kūrinių atlikėja, Kaukaitė ir pati kūrė interpretacijos tradiciją; jos originaliosios koncertų programos kreipė muzikos kūrybos tendencijų vėjarodes link šiuolaikinės muzikos kalbos ir folkloro sintezės, link gilesnio nacionalinės tapatybės suvokimo.
„Kaukaitės epocha“, – ištarė Feliksas Bajoras, apibūdindamas ne tik savo, bet ir visos lietuvių vokalinės muzikos Aukso amžių. Pasak prof. J. Antanavičiaus, „vežiodama lietuvišką muziką po visą pasaulį“, dainininkė pateikė ją kaip brangų gintaro luitą su mįslingais ir kerinčiais lietuviškumo ženklų inkliuzais.
Informacija parengta pagal muzikologės Dalios Sverdiolienės tekstus.
