Ekonomikos augimo prognozės nedžiugina
Nors JAV šiuo metu yra vienintelė iš didžiųjų išsivysčiusių ekonomikų, neturinti neigiamų palūkanų, būtent JAV Federalinės rezervų sistemos (FED) vadovės Janet Yellen pranešimas metiniame ekonominės politikos simpoziume Jackson Hole rugpjūčio 26 d. patrauks ekonomistų ir rinkų dalyvių dėmesį, ieškant atsakymo į klausimą „Kiek galima tęsti itin laisvą monetarinę politiką, niekaip nesugebant pasiekti makroekonominių tikslų?“.
Tiek Tarptautinis valiutos fondas (TVF), tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) pažymi, kad būtina imtis fiskalinio skatinimo priemonių, nes monetarinis neduoda laukto rezultato ir vis mažiau efekto turės ateityje. Ką gi, tokie siūlymai nėra jokia naujiena. Užtenka pažvelgti į duomenis, rodančius, kaip keitėsi rinkų dalyvių lūkesčiai dėl didžiųjų pasaulio ekonomikų augimo 2017 metais. Palyginus dabartines ir sausio mėnesį skelbtas prognozes, akivaizdu, kad vos spartesnė plėtra prognozuojama tik Japonijai (tiesa, ji išlieka labai menka – apie 0,5 proc.). Tuo tarpu JAV, euro zonos, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos šalių ekonomikų augimo prognozės yra mažinamos nepaisant rekordiškai žemų palūkanų.
Būtent dėl šios priežasties labai tikėtina, kad dar žemesnių palūkanų pasaulyje artimiausiu metu nepamatysime. Tiesa, priežasčių jas didinti taip pat nėra, taigi labiausiai tikėtina, kad neigiamas palūkanų normas centriniai bankai išlaikys ir toliau. Tačiau kas gali padėti pasiekti spartesnę ekonomikos plėtrą?
Centrinių bankų taikomų priemonių nepakanka
Viena vertus, patarimas pasitelkti fiskalinius stimulus yra gėdingai paprastas. Būdų skatinti ekonomiką ir tėra du, ir jei monetarinių stimulų neužtenka, reikalingi ir fiskaliniai: arba valstybės išlaidų, arba mokesčių diktuojami stimulai. Tarptautinės institucijos, tokios kaip TVF ir EBPO, jau garsiai kalba apie valstybės išlaidų didinimo poreikį ir kaip priemonę siūlo tikslines investicines programas. Tačiau kuomet išsivysčiusių šalių įsiskolinimo lygiai yra ir taip aukšti, ši užduotis tampa pakankamai sudėtinga.
Kaip bebūtų įdomu, būtent euro zona yra pirmoji tarp didžiųjų ekonomikų, plačiau kalbanti apie fiskalinio skatinimo žingsnius 2017 m. Vien tai, kad Ispanijai ir Portugalijai buvo atleista už Mastrichto kriterijų pažeidimus, leidžia spėti, kad Europos institucijos gali ir toliau būti atlaidžios nesilaikantiems taisyklių, didesniu ir svarbesniu tikslu matydamos spartesnės ekonominės raidos tikslus.
Tuo tarpu JAV situacija yra įdomi dėl artėjančių prezidento rinkimų. Nors 2017 m. biudžetas turi būti patvirtintas iki rinkimų, abu kandidatai į prezidentus – Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas – yra kalbėję, kad šaliai reikalingos reikšmingos viešojo sektoriaus investicijos siekiant spartesnės ūkio plėtros. Kalbos kalbomis, tačiau remiantis dabartiniais lūkesčiais, būtent iš D. Trumpo tikimasi plačių fiskalinio skatinimo priemonių, kurios kartu ir žymiai padidintų šalies biudžeto deficitą. H. Clinton administracija, tikėtina, laikytųsi „bus gerai, kaip yra“ strategijos, taigi didelio veržlumo iš jos nelaukiama.
Galbūt ir drąsu sakyti, kad neigiamų palūkanų eksperimentas nepavyko, bet tikrai aišku, kad centrinių bankų rankos tampa surištos. Tuo tarpu politikai, skirtingai nuo centrinių bankų, susiduria su pačiais įvairiausiais rūpesčiais, ir ekonominė politika yra tik vienas iš klausimų begalinėje jų darbotvarkėje. Ką jau bekalbėti apie rinkiminio ciklo diktuojamą motyvaciją ką nors daryti (arba dažniau – jos stoką). Regis, veržlumas dabartiniame ekonominiame pasaulyje yra tapęs retu reiškiniu.
