Dvigalvis erelis yra ne tik nacionalinis herbas, tačiau ir Rusijoje tvyrančios nacionalinės šizofrenijos simbolis, „Foreign Policy“ žurnalo internetinėje svetainėje rašo Nina Chruščiova.
Rusijai svyruojant tarp demokratijos ir autokratijos, modernumo ir grįžimo prie stalinistinės praeities, prezidento Dmitrijaus Medvedevo eksperimentinio liberalizmo ir represijų, atstovaujamų premjero Vladimiro Putino, vienas simbolis skilusią Rusijos asmenybę apibūdina ypač puikiai. Tai – dvigalvis erelis, kuris Rusijos herbe buvo didžiąją dalį laiko nuo pat XV amžiaus.
Žvelgiant į senovės istoriją, matome, kad ereliai su viena galva buvo universalus imperijų – Persijos, Turkijos, Mesopotamijos, Anatolijos ir Romos – simbolis. Neapoleonas šį klinų paukštį į savo herbą įtraukė devyniolikto amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Erelis išgyveno ir iki moderniųjų laikų, nors atsikratė dalies dominavusios simbolikos. Tokios šalys kaip JAV, Egiptas, Irakas, Meksika, Lenkija ir Rumunija erelį herbe įtvirtino veikiau kaip nacionalinės didybės, o ne siekio užkariauti simbolį.
Tačiau tereikia pridėti dar vieną galvą ir prasmė pakinta. Bizantijoje, kuri pirmajame tūkstantmetyje buvo vadinama „Antrąja Roma“, dvigalvis erelis visų pirma simbolizavo dvigubą dominavimą pasaulyje: viena galva valdė Vakarus, kita galva – Rytus. Kad nebūtų nurungta, Šventoji Romos imperija dešimtajame amžiuje taip pat pradėjo naudoti dvigalvį erelį. Po to, kai 1806 metais imperija buvo panaikinta, jos įpėdiniai Vokietijos konfederacija ir Austrija-Vengrija toliau išlaikė dvigalvius erelius bent jau tol, kol įsitvirtino modernybė ir antroji galva atrodė vis labiau primenanti X amžių. Vokietija antrą erelio galvą panaikino 1866 metais, o Austrija su dviem galvomis išgyveno iki 1918 metų.
Rusijos carai, netrukus po Bizantijos žlugimo 1453 metais, kaip savo galios simbolį taip pat įtvirtino dvigalvį erelį. Po kelių amžių nuvertę carus, sovietai siekė eliminuoti bet kokius imperinės emblemos pėdsakus. Tačiau prezidentas Borisas Jelcinas po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais atstatė dvigalvį erelį kaip nacionalinį simbolį, kuris turėjo pakeisti herbe vaizduojamus kūjį ir pjautuvą. B. Jelcinas aiškino, kad 3 erelio karūnos daugiau neturėjo jokių imperialistinių poteksčių, o tik simbolizavo 3 valdžios šakas – vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę. B. Jelcino pasirinktas dvigalvis erelis sukėlė prisiminimus apie Petrą Didįjį – legendinį reformatorių, su kuriuo save mėgo lyginti B. Jelcinas.
Tačiau niekas nepuolė argumentuoti, kad galbūt Rusijai reikėjo vos vieno erelio su aiškia misija, o ne dviejomis galvomis ar trimis karūnomis. Šiuo metu tik Rusija ir Balkanų valstybės – Serbija, Albanija ir Juodkalnija – savo herbuose turi dvigalvius erelius.
Visų pirma B. Jelcino žingsnis atrodė kaip siekis prikelti ikisovietinį reliktą. Tačiau per paskutinįjį dešimtmetį numanoma erelio reikšmė – Rusijos viršenybė tiek Europos, tiek Azijos atžvilgiu – tapo vis svarbesne rusiškai tapatybei. Šiandien šią emblemą galima rasti visur: oficialiame Rusijos herbe, milicijos insignijose, kaip simbolį, kurį Kremlius naudoja per televizijos transliacijas, Vidaus reikalų ministerijos logotipe ir taip toliau. Apie Bizantiją ir jos dvigalvį simbolį diskutuojama pokalbių laidose, jos imperinė didybė cituojama kaip būsimos Rusijos šlovės pavyzdys. Rusijos ortodoksų dvasininkai per pamokslus kalba apie pamokas, kurias Rusija turi išmokti iš savo bizantiškos praeities.
V. Putinas pats dažnai remiasi mitine istorijos versija siekdamas paaiškinti, kodėl Rusija yra tokia didi. „Principas, kad visi žmonės prieš Dievą yra lygūs yra įtvirtintas pačiuose Rusijos valstybingumo pamatuose. Priešingai nei Vakaruose, Rusijos ortodoksiška kultūra visados pabrėždavo visų žmonių lygybę“ - 2000 metais per inauguraciją į prezidentus kalbėjo V. Putinas.
Tačiau dvigalvis erelis, kuris pasitarnauja nuolatos primindamas šlovingas bizantiškas Rusijos ištakas, tėra tik prastai sumanyta imperinė liekana. Jis simbolizuoja šizofreniją, kuri šiandien apibūdina kiekvieną Rusijos gyvenimo aspektą. Kartu su V. Putinu ir D. Medvedevu mes, pavyzdžiui, turime puikų šizofreniško dvigalvio monstro pavyzdį. V. Putinas kaltino JAV, kad ši eilę kartų atvedė pasaulį prie konflikto prarajos. Po tokių žodžių kompromisas tampa nebeįmanomas. Tačiau, sveikindamas JAV prezidentą Baracką Obamą su jam paskirta Nobelio taikos premija, D. Medvedevas sveikino „lygybės, abipusės pagarbos vardan globalinės taikos ir stabilumo principus“, kurie esą lemia JAV ir Rusijos santykius.
Atrodė, kad lapkričio mėnesį per savo metinę kalbą siekia atsiriboti nuo savo kitos galvos teigdamas, jog vyriausybė turi pripažinti kaltę dėl ekonominės krizės metu kilusių sunkumų ir ragindamas Rusiją vykdyti ne tokią triukšmingą užsienio politiką. Pragare bus šalta diena, kai V. Putinas, kuris per D. Medvedevo kalbą sėdėjo pirmoje eilėje, leis Kremliui įgyvendinti bent vieną D. Medvedevo rekomendaciją.
Tačiau ta pačia kryptimi irkluoja ne tik Rusijos lyderiai. Rusai taip pat yra susikaldę dėl savo istorijos, ypač stalinistinės praeities. Praėjusiais metais liberalus laikraštis „Novaja Gazeta“ paskelbė kai kuriuos neseniai išslaptintus Stalino pasirašytus įsakymus įvykdyti egzekucijas. Dabar Stalino anūkas Jevgenijus Džiugašvilis padavė žurnalistą į teismą, kad šis šmeižia didžiojo lyderio atminimą. 2007 metais vadovėlis, kuriame buvo ginamas Stalino racionalizmas nužudant milijonus žmonių, buvo rekomenduotas kaip mokymo priemonė mokyklose. 2009 metais mokykloms buvo rekomenduotas ir Aleksandro Solženycino „Gulago Archipelagas“, kuriame aprašomi stalinistinės eros siaubai. Dvigalvė šizofrenija veikia: visų pirma vaikai išmokomi, kad Stalinas buvo „efektyvus vadybininkas“ kuris buvo geras savo liaudies „gynėjas“; po to vaikai išmokomi, kad Stalinas vykdė nusikaltimus prieš tuos pačius žmones. Nestebina, kad Levados tyrimų centro duomenys rodo, kad 51 proc. rusų mano, jog Stalinas buvo išmintingas lyderis, o 56 proc. mano, kad jis padarė daugiau gero nei blogo.
Tad koks gi yra šis erelis? Ar Rusija gali būti inovatyvus, modernus pramonės gigantas, gebantis kovoti su jį kankinančiais demonais ir žengti į priekį? D. Medvedevas mano, kad taip gali būti. Ar Rusija vis dėlto yra yra V. Putino valda, visuomenė, kuri visų pirma rūpinasi tik šlovingos praeities atgaivinimu taip siekiant pateisinti visą padarytą blogį?
Ši problema gali būti išspręsta vieninteliu būdu, kuriam veikiausiai pritartų ir pats Stalinas: reikia nukirsti vieną erelio galvą.
