Geriausia potencialia nacionalinės vienybės Vyriausybės galva vis drąsiau pristatoma Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kuo labiau žmones erzinti pavyksta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiui Andriui Kubiliui, tuo labiau I. Degutienė primena gerąją fėją.
Susitarimai gąsdinant
Dabartinį premjerą Lietuvoje mėgsta labai mažai žmonių, o savo viešais pasisakymais jis metodiškai daro viską, kad mėgtų dar mažiau. Grasinimas, kad, nepatvirtinus Vyriausybės teikiamo biudžeto, pensininkai badaus, – tipiškas pavyzdys. Erzinti ir kiršinti žmones tokiu būdu gali tik politinę aklavietę jaučiantis arba nelabai talentingas politikas. Būtent A. Kubilius prieš Seimo rinkimus aiškino, kaip reikalingi Lietuvai visuomenę telkiantys lyderiai. Tokio pobūdžio grasinimais kažin ar pavyks ką nors sutelkti.
Nacionaliniai susitarimai su keliomis verslo grupuotėmis ir keliomis profsąjungomis, visiškai ignoruojant, − tokio pat politinio neįgalumo pavyzdys. Maža to, taip diskredituojamas ir taip vos gyvas ir nelabai populiarus Lietuvoje profsąjungų judėjimas.
Mielo veidelio beieškant
O kaipgi I. Degutienės kandidatūra? Ją siūlanti politinė opozicija ir besiilsintis Valdas Adamkus niekada neslėpė antipatijos A. Kubiliui ir, panašu, siekia pakurstyti seniai rusenantį įtampos židinį pagrindinės valdančiosios partijos viršūnėlėje. Kelis pastaruosius metus I. Degutienės konkuravimo su A. Kubiliumi tema vis išlįsdavo prieš partijos suvažiavimus. Neretai spėliota, kad ją paremtų A. Kubiliaus veikla nepatenkintas konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis.
Nebesigilinant į TS-LKD užkulisių intrigas ir konkurenciją, kyla klausimas, ką gero valstybei dabar atneštų iš šalies siūloma rokiruotė? Tarkime, kad I. Degutienė jau pramoko angliškai nuo to laiko, kai pasirašė sutartį su „Wiliams International“ ir „Chase Manhattan“ pavadinimą spaudos konferencijoje perskaitė paraidžiui.
Kuriantis LEO LT monstrui, dabar į premjerus peršama politikė prisipažino, kad būdama blondinė nieko neišmano apie energetiką ir paprašė apie šviesų elektrinį šalies rytojų jai paaiškinti „truputį“ suinteresuotą „Maximos“ berniukų pusę.
Seimo pirmininku išrinkus Arūną Valinską, tuometinė vicepirmininkė pati balsavo parlamento valdyboje už beprasmiškus karus su žiniasklaida. Kaip „labiau patyrusi“, ji vėliau išlindo spaudos laisvę užtariančios gerosios fėjos pavidalu, o aikštingasis pramogų verslo banginis buvo blogiukas, nuo kurio ji užtarė.
Vietoj valerijonų
Didesne kompetencija ir veržlaus politiko savybėmis nepasižyminti I. Degutienė prieš A. Kubilių teturi tik vieną pranašumą − geriau moka vaizduoti s skriaudžiamųjų užtarėją, socialiai jautrią šalies mamytę.
Toks įvaizdis pakankamas, kai reikia būti išmaldų ministerijos fasado puošmena. Jis visai pakankamas ir tuomet, kai reikia dvasingai kelti erzelį parlamente dėl tūkstančio litų parlamentinių išlaidų. Vyriausybės vadovui, ypač tokiam, kuris visus sutelks siekti nacionalinės vienybės be tuščių popierinių susitarimų, reikia šio to daugiau nei mokėti nenervinti žmonių taip stipriai, kaip tai sugeba A. Kubilius. Reikia pripažinti, kad viešųjų ryšių srityje tokių klaidų I. degutienė tikrai nedaro. Tik, kad šalies ūkis ir politinė sistema vargu ar bus pagydyta valerijonais.
