Lietuvos ūkininkai kol kas vieningi – auginti genetiškai modifikuotus pasėlius jie atsisako. Tačiau genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) į Lietuvą atkeliauja ir kitais būdais – per maistą ir pašarus. Su kokiomis problemomis mūsų ūkininkai susidurtų, jei Lietuvoje atsirastų GMO pasėlių, ir kokios galimos pasekmės, jei GMO būtų šeriami naminiai gyvuliai ir maitinami žmonės?
Pati genų inžinerijos technologija nėra nei gera, nei bloga – viskas priklauso nuo to, į kokias rankas ji pakliūna. Matome daug puikių biotechnologijos pritaikymo pavyzdžių medicinoje. Tokių gyvybiškai svarbių preparatų kaip insulinas ar interferonas gamyba jau neįsivaizduojama be genetiškai modifikuotų mikroorganizmų pagalbos. Tačiau medicinoje taikomi griežti reikalavimai, kiekvienas naujas preparatas kruopščiai patikrinamas.
Ar žemės ūkyje GMO taip pat atsakingai tikrinami? Deja. Kai 2007-iais JAV kompanija „Monsanto“ ir Vokietijos-Švedijos BASF norėjo atlikti Lietuvoje eksperimentinį GM kukurūzų ir rapsų auginimą, visuomenė tam pasipriešino, o kai kurie biotechnologai apkaltino ją griaunant mokslą. Bet mažai kas žino, kad tais eksperimentais buvo siekiama tik patikrinti, kaip šie GMO auga mūsų klimato sąlygomis. Štai ir visas mokslas. Jei bandymai būtų atlikti ir būtų paaiškėję, kad Lietuva tinkama auginti GMO, dabar galbūt jau turėtume pirmuosius pasėlius, skirtus komercijai.
Šiandien galimam GMO auginimui esame pasiruošę labiau nei tada, kai buvo tik sumanyta leisti auginti minėtus rapsus ir kukurūzus po atviru Lietuvos dangumi. Patvirtintos gana griežtos sambūvio taisyklės, pagal kurias ūkininkas privalo deklaruoti savo GMO pasėlius, įspėti aplink esančius bitininkus, nusistatyti apsaugos zonas, kuriose negalima auginti giminingų augalų, o jei GMO pasėliai ribojasi su kito ūkininko žeme – mokėti jam kompensaciją už sukeltus nepatogumus. Bet kaip rodo Ispanijos patirtis (ši šalis augina daugiausiai GMO Europoje), net ir laikantis visų saugumo reikalavimų neįmanoma išvengti genetinės taršos gretimuose laukuose. Vėjas, vabzdžiai, o ir patys žmonės perneša žiedadulkes bei sėklas iš vienos vietos į kitą ir netrukus tampa akivaizdu, kad išvystyti tame regione ekologinio ūkio nebeįmanoma. Taip išnyko ekologiniai ūkiai Ispanijos Aragono regione, kuris savo plotu prilygta dviems trečdaliams Lietuvos. Tad alternatyvos yra tik dvi: arba turėti GMO pasėlius ir neturėti ekologinių ūkių, arba atsisakyti auginti GMO ir melstis, kad šių kultūrų nesumanytų užsėti koks nors ūkininkas už sienos Latvijoje ar Lenkijoje.
Dėl Lenkijos bent jau kol kas galime būti ramūs. Ši šalis, kuri savo vietinę produkciją vertina labiau nei Lietuva, duris GMO pasėliams užtrenkė dar tada, kai neturėjo tokios teisės. Europos Komisija grasino sankcijomis, bet galiausiai neatlaikė bendro kelių valstybių spaudimo ir leido kiekvienai šaliai apsispręsti pačiai. Mūsų Žemės ūkio ministerija ir parlamentas jau priėmė rezoliuciją, kuria atsisakoma GMO pasėlių Lietuvoje, bet į GMO įstatymą to vis dar neįrašo. Gal pasilikdami galimybę persigalvoti?
Bet kalbant apie pašarus džiaugtis jau nebėra kuo. Greitai neturėsime kitokių pašarų, tik genetiškai modifikuotus. Anksčiau jie buvo tik importuojami ir sudarydavo apie 60-70 procentų visų įvežamų pašarų. Dabar pati Lietuva kamet iš įvežtinių GM sojų pupelių pasigamina iki 300 tūkstančių tonų pašarų – daugiau nei 40 procentų visų, pagaminamų mūsų krašte. Daugiausia jie naudojami kiaulių kompleksuose ir paukštynuose. Šeriami baltymingu GM sojomis praturtintu pašaru gyvūnai nepaprastai greitai auga, o tai užtikrina didelę kiaulienos ir paukštienos apyvartą, mažesnę šios produkcijos kainą bei konkurencinį pranašumą. Paukštynų savininkai sako: „Mes ir patys nenorėtume savo vištoms duoti tų pašarų su įvairiais priedais, bet tada pralaimėtume konkurencinę kovą ir užuot valgę lietuvišką vištieną, jūs pirktumėt tokiais pačiais pašarais užaugintą lenkišką“. Ir jie teisūs. Būtent pirkėjai ir diktuoja sąlygas, kokios nori produkcijos – sveikesnės ir brangesnės ar pigesnės ir abejotinos.
Tačiau lenkiškos paukštienos bei kiaulienos Lietuvoje netrūksta ir dabar. Kasmet iš Lietuvos į Rusiją išvežama apie pusė milijono kiaulių ir jų vietą mūsų rinkoje užima lenkiška produkcija. Galbūt tai susiję su mokesčiais ir kitais ekonominiais dalykais, bet pagalvokime – kas iš to beprotiškai intensyvaus kiaulių auginimo lieka Lietuvai? Ogi tik srutos. Dideli, dažniausiai užsienio kapitalo įmonių valdomi kiaulių kompleksai naudojasi mūsų žeme tik kaip vieta savo taršiam verslui, o GM soja jo plėtrai yra vienas iš svarbesnių dalykų.
Brazilijos ūkininkai, išauginantys visą šią soją, pirmiausia iškerta arba išdegina miškus, pasinaudoja ta žeme 3 ar 4 metus, o kai ji praranda derlingumą, vėl naikina naują miško plotą. Lietuva importuoja apie 150 tūkstančių tonų tokių sojų pupelių (šis skaičius neapima jų pagrindu pagamintų pašarų, kuriuos įsivežame). GM sojų derlingumas – apie 3-4 tonos iš vieno hektaro. Tad lengva paskaičiuoti, kiek atogrąžų miškų reikia iškirsti vien tik Lietuvos ūkininkų poreikiams. Miškų naikinimas Amazonėje jau pasiekė tokį mastą, kad netrukus ten prasidės didžiulės sausros.
GM soja yra sukurta taip, kad būtų atspari herbicidui „Roundup“, kuris labai populiarus ir Lietuvoje. Jis purškiamas iš lėktuvų ant GMO pasėlių didžiuliais kiekiais, užteršiant juo iš esmės viską – žemę, vandenį, maistą. Veiklioji „Roundup“ medžiaga yra pripažinta kaip mutagenas ir Paragvajuje dėl masinio šio chemikalo naudojimo jau gimė pirmoji išsigimusių vaikų karta. Bijodamos tokio paties likimo, Brazilijos bendruomenės per teismus uždraudė naudoti šį herbicidą kilometro atstumu nuo savo gyvenviečių.
Kodėl visi šie globalūs dalykai turėtų rūpėti mūsų ūkininkams? Gal ir nerūpi, bet kai apie tai per paskaitas pasakoju žmonėms, kurie vartoja jų užaugintą produkciją, daugelis susimąsto ir sako, kad jei tik turėtų galimybę rinktis, tikrai pirktų ne kiaulių komplekse, o patikimame šeimos ūkyje užaugintą kiaulieną, ne paukštyno tiekiamus kiaušinius, kur narvelyje kankinama ir vienodu GMO pašaru šeriama dedeklė negali net apsisukti, o ūkininko ant kraiko arba lauke užaugintų vištų kiaušinius.
Bėda tik ta, kad vartotojai neturi galimybės rinktis. Aplinkosaugos organizacijos visoje Europoje surinko milijoną parašų, reikalaudamos ženklinti ne tik augalinę, bet ir gyvulinę produkciją, užaugintą šeriant gyvūnus GMO pašarais. Tokio reikalavimo oponentai sako, kad nėra reikalo jos kaip nors specialiai žymėti, nes niekas neįrodė, kad GMO pašarais šertos kiaulės mėsa yra kitokia, nei šertos paprastais pašarais. Gal ir neįrodė, o gal niekas ir nenorėjo įrodinėti, nes tai labai nenaudinga, bet be maisto saugos yra ir kiti kriterijai – aplinkosauginiai, etiniai, socialiniai. Europos visuomenė negali likti abejinga globalizacijos traiškomam pasauliui vien tik dėl noro visko gauti pigiau, greičiau ir daugiau. Antraip ekologinė krizė taps baisesnė už visas ekonomines krizes.
Ar žinote, kad gyvename prie labiausiai užterštos jūros pasaulyje? Didžiausi jos teršėjai yra intensyvios gyvulininkystės kompleksai. Danija siekia išvesti genetiškai modifikuotas kiaules, kurių išmatose būtų daug mažiau fosforo – pagrindinio elemento, sukeliančio Baltijos jūros eutrofizaciją (taip pat dumblių „žydėjimą“ ir dėl to mažėjantį deguonies kiekį vandenyje). Bet kol tokios kiaulės neišvestos, jų srutos, kurių iš tiesų jau nebėra kur dėti, per melioracinius kanalus, upelius ir upes pasiekia jūrą ir karštomis vasaros dienomis ji pradvoksta. Mokslininkai baiminasi ir dėl kito Baltijoje prasidėjusio reiškinio, susijusio su eutrofizacija. Tai hipoksija – zonos be deguonies. Įplaukusios į šią zoną žuvys uždūsta, bangos išmeta jas ant kranto tonomis, o spauda vėl sumirga pranešimais apie artėjančią pasaulio pabaigą...
Visa tai – šalutiniai reiškiniai, bet yra ir tiesioginis GMO poveikis. Pašaras bekonams ir paršavedėms yra kitoks ne vien tik todėl, kad paršavedės ilgiau gyvena ir joms negalima duoti bet ko, bet ir dėl to, kad genetiškai modifikuotas pašaras gali sutrikdyti gyvūno fiziologiją ir pakenkti reprodukcinėms savybėms. Vokietijoje atlikti bandymai parodė, kad nuo tokio pašaro paršavedėms kiaulėms prasidėdavo netikri gimdymai, jos gimdydavo vandeniu pripildytas placentas, būdavo persileidimų su neišnešiotais embrionais. Bet toks poveikis reprodukcijai buvo žinomas jau seniai po bandymų su žiurkėmis.
Rusijoje žiurkės buvo šeriamos GM soja, skirta žmonių maistui, o kontrolinė grupė maitinta nemodifikuotomis sojomis. Po šio bandymo paaiškėjo, kad tų tėvų, kurie buvo maitinami GM soja, pirmos kartos palikuonių mirtingumas buvo žymiai didesnis, o likusi dalis jauniklių – neišsivystę. Pakartojus tą patį bandymą su pirmąja karta, antrosios kartos nesulaukta visai (išsamesnę informaciją apie šiuos bandymus galite rasti mano ir mano bendraminčių sukurtame tinklalapyje www.gmo.lt). Žinoma, tai nereiškia, kad tokios pasekmės gresia vartojant visas GMO veisles, kiekvieną jų reikia vertinti atskirai, tačiau tai parodo, kokie būtini yra GMO maisto ir pašarų tyrimai, kurių dėl nepaprastai intensyvios GMO lobistų veiklos atliekama per mažai. Visi GMO yra užpatentuoti, tad nepriklausomas mokslininkas negali atlikti išsamių tyrimų be juos sukūrusios kompanijos sutikimo, o jei ir atlieka tyrimus, tai rezultatai tampa kompanijos nuosavybe ir tik ji pati sprendžia, ar viešinti juos, ar ne. Tad pasitikėti GMO produkcijos saugumu negalime tol, kol tai bus dangstoma po komercinės paslapties šydu.
Kitos nuodėmės, priskiriamos ir GMO – masinis alergijų išplitimas ir grėsmė įgauti atsparumą antibiotikams. Tik 2008 metais Europos Sąjungoje buvo uždrausta kuriant GMO naudoti testavimą antibiotikais, bet visi šiuo metu komerciniams tikslams auginami GMO yra sukurti būtent tokiu būdu, t. y. kiekvienas jų be mums viešai žinomų modifikacijų turi ir daug nežinomų, pvz. atsparumą antibiotikams lemiančius genus. Būtent dėl šios priežasties daugelis Europos valstybių atsisakė BASF kompanijos brukamų bulvių „Amflora“. Nors jos skirtos ne maistui, o techniniam krakmolui gaminti (popieriaus pramonei), tačiau šių bulvių išspaudomis šeriami naminiai gyvuliai. Ir, žinoma, kaip ir visi GMO, jos turi atsparumą antibiotikams lemiančius genus. Eksperimentuoti, ar šis atsparumas nepersiduos karvėms, kol kas ryžosi tik Čekija, Švedija ir Vokietija, kur šios bulvės ir buvo sukurtos. Taisyklės nurodo, kad nuimant jų derlių iš žemės turi būti iškasti visi gumbai iki vieno. Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma. Galbūt tose šalyse ir bulviakasis vykdomas pagal aukštąsias technologijas.
GMO kuriančios ir mums brukančios kompanijos siekia tik pelno, o ne išgelbėti pasaulį nuo bado, kaip skelbėsi prieš gerą dešimtmetį. Realybė tokia, kad per tą laikotarpį badaujančių padvigubėjo ir 2010 metais jų buvo jau milijardas, o GMO pasėlių plotas – 200 milijonų hektarų. Problema yra ne maisto kiekis, bet maisto paskirstymas ir kaina. Maisto pasaulyje užauginama daugiau nei pakankamai, tačiau vargingų šalių žmonės tiesiog neįstengia jo įpirkti. Jų šalyse užauginamas maistas išvežamas pašerti JAV, ES, Kinijos kiaules arba sudeginamas kaip „ekologiškas“ biokuras. Grūdų poreikis biokurui toks didelis, kad nors 2008 metais nuimtas didžiausias javų derlius per visą istoriją... jo ir kaina buvo pati didžiausia. Ūkininkui naudingiau auginti derlių biodyzelinui ir bioetanoliui, juk valstybė už tai dar primoka. Tad maistinių javų auginama mažiau ir jų kaina kasmet kopia į viršų. Tik dabar Europos Sąjungoje pradedama suprasti, kad deginti grūdus yra klaida, bet vis dar nedrįstama to pasakyti ūkininkams, iš kurių tie grūdai perkami.
Apibendrindamas čia išsakytas mintis norėčiau pabrėžti, kad rimčiau prasidėję su GMO mes įsiveltume į nešvarų korporacijų žaidimą, nebebūtume savo žemės šeimininkai, neturėtume savo maisto ir tektų labai sunkiai dirbti, kad monopolininkų parduodamų sėklų kainos būtų bent kiek įkandamos. O kas, jei ateityje paaiškės, kad vartoti GMO yra pavojinga ir norint išgyventi reikės jų atsisakyti? JAV korporacijos pasiruošė ir šiam, pačiam juodžiausiam scenarijui.
Prie Norvegijos krantų, Špicbergeno salos amžinajame įšale yra iškasta požeminė sėklų saugykla, pavadinta Paskutinės Teismo dienos sėklų banku. Jame saugomos visų šiuo metu Žemėje auginamų kultūrinių augalų sėklos. Ir kai jau nebegalėsime pirkti GMO sėklų, tai tos kompanijos mielai mums pasiūlys šių – natūralių ir nemodifikuotų.
