Lietuvoje žmonių neklausiama, ar jie nori gyventi geležinkelio stotyje, ar ne, o kai kurie pabudę rytą nustemba sužinoję, kad gyvena kitoje gatvėje nei vakar. Valdininkai tvirtina, kad gyvenviečių ar gatvių pavadinimų keitimas– ne žmonių reikalas, nors už tai tenka sumokėti ir vietos gyventojams, ir visiems šalies gyventojams. Tik bendruomenių atstovai tuščiai piktinasi, kad demokratija Lietuvoje– utopija.
Gyvena stotyse
Nors į ką tik praūžusius savivaldybių rinkimus politikai ėjo deklaruodami, jog sprendžiant ūkinius reikalus gyventojai turi dalyvauti tiesiogiai, šiuo metu tai– utopija. Mat žmonės net negali pasirinkti, kaip turėtų vadintis jų gyvenvietė ar gatvė– tai primeta įvairios valdžios institucijos.
Vienas tokių pavyzdžių– dar 2005-aisiais 18-ai savivaldybių Vyriausybės išplatinti pranešimai, jog jų valdomose teritorijose reikia naikinti gyvenviečių pavadinimų priedėlį “geležinkelio stotis". Tokių miestelių ir gyvenviečių šalyje– net 42. Tiesa, iki šiol Vyriausybės nurodymui pakluso vos viena– Varėnos rajono savivaldybė. Ji nuo šių metų sausio pervadino Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietę į Naujuosius Valkininkus.
Naujųjų Valkininkų seniūnaitė Aldona Japertienė tikino, kad vietos žmonės į tai nekreipia dėmesio. Nors patys gyventojai buvo įpratę prie senojo pavadinimo ir būgštavo, kad teks patirti neplanuotų išlaidų perregistruojant gyvenamąją vietą bei turimą nekilnojamąjį turtą. Tiesa, A.Japertienė pripažįsta, kad vien pavadinimo pakeitimas jokių gyvenvietės problemų neišsprendė– gatvės toliau neturi pavadinimų, namai– be numerių, tad medikų ar kitų tarnybų žmonės turi eiti pasitikti prie pagrindinės sankryžos.
Neturi gatvių
„Taip, žmonės buvo pratę prie seno pavadinimo, tad reikės laiko priprasti iš naujo. Yra kaip yra. Tiesa, dalį rinkimų dokumentų gavome naujuoju, dalį– senuoju. Naujasis pavadinimas gal bus geriau, nes jau anekdotu tapo frazė “Kur gimei? Geležinkelio stoty". Žmonėms pavadinimo keitimas nekainuos– nebuvo tokių pranešimų, kad reikės ką nors registruoti naujai",– sakė ji.
Anot jos, kur kas didesnė problema žmonėms tai, kad nors Naujuosiuose Valkininkuose, kuriuose gyvena apie 500 žmonių, gatvės yra, jos popieriuje vis dar neegzistuoja.
„Žemėtvarkininkai neteisingai atliko matavimus. Kai darė gyvenvietės ribų planą, supainiojo, kur miškas, kur ne. Dėl gatvių pavadinimų balsavome dar prieš ketverius metus, jau net žinome, kaip kuri gatvė vadinsis. Galbūt jau netrukus pavadinimus turėsime– laukiame. Tik trys daugiaaukščiai yra sunumeruoti. Laiškanešiai mūsų– vietiniai, tad žmones randa. Bet problema, pavyzdžiui, kai kvieti greitąją– tenka sakyti ne adresą, o ar arčiau parduotuvės, ar geležinkelio stoties. Kai medikai atvažiuoja, juos reikia pasitikti",– pasakojo vietinių atstovė.
Vykdyti neskuba
Vidaus reikalų ministerijos Teritorinio administravimo politikos skyriaus vedėjas Adolfas Norkūnas tvirtino, kad Valkininkai yra vienintelis miestelis (iš 42), kuriam pakeistas pavadinimas. Dar vienas, Jūrė, esantis Kazlų Rūdos savivaldybėje, iš geležinkelio stoties pervadintas į Jūrės miestelį dar prieš Vyriausybės įpareigojimą.
„Geležinkelio stotis– toks gyvenvietės pavadinimo tipas nėra įteisintas. Savivaldybėms buvo paaiškinta, kokius reikia dokumentus pateikti, kaip tai reikėtų daryti, procedūra, planų rengimas supaprastintas. Varėnos meras savo pasiekė, nors tai truko ilgai. Kiek žinome, minčių yra įvairių, bet tas pervadinimas nejuda. Nors savivaldybes krutina ir Vyriausybės atstovai, bet savivalda teisinasi, kad tai kainuoja pinigus",– sakė A.Norkūnas.
Jis pripažino, kad gatvių pavadinimų nebuvimas yra didžiulė daugelio tokio tipo, taip pat kitų miestelių problema, su kuria valdininkai nesusidoroja.
Kainuoja per brangiai
Raseinių administracijos direktorius Liudas Kavaliauskas tvirtino, kad trys “geležinkelio stotys"– Lyduvėnų, Viduklės ir Šienlaukio– nebus “naikinamos", nebent Vyriausybė atsiųs primygtinį nurodymą.
„Mes negavome iš gyventojų jokio pageidavimo, kad jie norėtų keisti pavadinimą. Nes reikėtų žmonėms perregistruoti turtą, gyvenamąją vietą, todėl kai kuriems reikia atlikti net geodezinius matavimus– susidaro nemaži pinigai.
Aišku, jei bus priimti Vyriausybės nutarimai, juos teks vykdyti. O problemų yra ir dėl gatvių. Pavyzdžiui, pakeisti vienos 50 metrų ilgio gatvės pavadinimą, kur yra vos 6-7 namai, kaip seniūnas apskaičiavo, būtų apie 10 tūkst. litų išlaidų. Nes ir Registrų centras už dyką nieko nekeičia. Tad tokiais atvejais, jei žmonėms būtų valstybės kompensacija bent 50 proc., būtų galima daryti. Bet to nėra, žmonės iš pensijų susimokėti negali, o savivaldybės pinigų neturi",– paaiškino problemą L.Kavaliauskas ir pridūrė, jog keliems kaimeliams pervadinti reikėtų mažiausiai keliasdešimt tūkstančių litų, be to, kažkam tektų daryti ir bendruomenių apklausas, kokio pavadinimo jos nori.
Registrų centro direktorius Kęstutis Sabaliauskas nuramino, kad papildomų mokesčių žmonėms perregistruojant nekilnojamąjį turtą nebus. Tačiau to paties negalėjo pažadėti registruojant gyvenamąją vietą, o įmonėms– keičiant įstatus.
„Adresų registras nežinau kiek, bet taip pat kainuos savivaldybėms. Už įstatų keitimą įmonėms reikės taip pat mokėti, nors darome pakeitimus, kad įstatuose nebebūtų reikalaujama adreso. Be to, reikia klausti ir gyventojų registro dėl įkainių, nes ten duomenys taip pat bus keičiami. Kaip ir bet kuris duomenų pakeitimas, taip ir miestelių atveju, negali vykti nemokamai. Tai šiek tiek kainuos visiems mokesčių mokėtojams",– išaiškino jis.
Namus iškėlė per naktį
Į „Vakaro žinias" ne kartą kreipėsi skaitytojai, kurie dėl miestelių ribų perkėlimo, pavyzdžiui, tapo “niekieno" žemėje– nei miesto, nei rajono savivaldybės valdose. Tačiau dar didesni kuriozai vyksta didmiesčiuose, kur žmonės, rytą prabudę savo namuose, staiga supranta atsidūrę kitoje gatvėje, nei buvo vakar. Mat valdininkai ne tik nesiteikia derinti, bet ir pranešti apie gatvių pakeitimą žmonėms. Su tuo susidūrė vilnietis Giedrius, gyvenantis sostinės Vilkpėdės gatvėje, kuri netikėtai tapo Šlaito gatve.
„2010-ųjų žiemą išėjęs į kiemą pamačiau nubyrėjusį namo tinką ir užkabintą lentelę su nauju gatvės pavadinimu. Aišku, niekas apie tai nepranešė. Bet įdomiausia, kad ir jokiuose oficialiuose planuose, žemėlapiuose niekas nebuvo pakeista. Paaiškėjo, kad gatvės pavadinimo keitimas dar tik planuojamas, bet lentelės jau buvo kabinamos",– sakė Giedrius.
Jis tikina 4 mėnesius skambinėjęs ir savivaldybei, ir seniūnijai, vienur jam buvo aiškinama, kad pavadinimo be žmonių sutikimo niekas nekeis, kitur– kad viskas jau nuspręsta. Tuo metu naujuoju adresu nebuvo įmanoma išsikviesti nei taksi. Kur vykti, negalėjo suprasti ir kaimynų kviesti medikai. Esą taksi vairuotojai net netikėdavo, kad kvietimas– tikras. Galiausiai valdininkų savivalę atšaukė tik gyventojų tiesioginis kreipimasis į merą.
„Parašėme, kad namas pageidauja, jog liktų senas pavadinimas. Girdėjau, kad meras buvo visus išsikvietęs, buvo duota velnių. Bet ponas, atsakingas už lentelių kabinimą, vos neverkė aiškindamas, kad jie ne tik gatvių pavadinimų lenteles pakeitė, bet ir nuorodas į gatvę sankryžose, o tam išleista tūkstančiai litų. Bet lentelę ant mūsų namo skubiai atkeitė, nors tolesnes paliko. Tiesa, gamino naują, nes tą, kurią nukabino, jau buvo spėję sunaikinti. Kuriozas tai, kad viena trumpiausių gatvių Vilniuje dabar turi du pavadinimus",– pasakojo vilnietis.
Gyventojų neklausia
Problemų žmonės patiria ir dėl besidubliuojančių gatvių pavadinimų. Pavyzdžiui, Vilniaus Grigiškių seniūnijoje driekiasi Vilniaus, Šviesos, Žalioji, Smėlio, Statybininkų gatvės. Nors tokio pat pavadinimo gatvių pilna ir kitose sostinės vietose. Tad Grigiškių gyventojai susiduria su kuriozais, kad jų mažose gatvelėse, ypač nevietiniai, ieško net valdiškų įstaigų, bankų. Tačiau Vilniaus savivaldybės Žemės duomenų administravimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Gaiva Auglienė nuramino, kad Grigiškės “turi miesto statusą", tad tai yra miestas mieste, tad normalu, jog pavadinimai dubliuojasi su Vilniumi. O gatvių pavadinimai, anot jos, keičiami nuolat, nepriklausomai nuo to, ar žmonės tam pritaria, ar ne.
“Vilkpėdėje buvo sudėtinga dėl Riovonių gatvės, kuri šakojosi į keturias ar penkias, ir visos jos buvo Riovonių. Tai nelogiška. Tad visos atšakos tapo akligatviai arba privažiavimai. O žmonės to nesupranta ir pyksta. Ne, jų pritarimo neturi būti– savivaldybėje yra Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija, kur sėdi lietuvių kalbos specialistai, tarybos nariai– iš jų mes gauname siūlymus suteikti vieną ar kitą pavadinimą, kurį tvirtina taryba",– sakė ji.
Anot G.Auglienės, taryba dar 2007-ųjų gruodį nusprendė pervadinti ir dalį Vilkpėdės gatvės Šlaito gatve, tad žmonės jau nieko pakeisti negali.
“Taip, anksčiau ar vėliau pavadinimai bus pakeisti, tik šiuo metu tam tiesiog nėra fizinių galimybių. Žmonėms piktintis tikrai neverta",– patarė specialistė.
Gniuždomas pasitikėjimas
Algirdas BUTKEVIČIUS– Seimo opozicijos lyderis:
Kiek atsimenu, dėl gatvių bei gyvenviečių pavadinimų sprendimai turi būti įgyvendinami atsiklausiant žmonių, turi būti renkami net parašai, ar žmonės sutinka su pakeitimais. O čia yra puikiausias pavyzdys, kodėl politikai verkšlena, kad visuomenė jais nepasitiki. Bet jei visuomenė reikalinga tik tada, kai vyksta rinkimai, o su ja nesitaria netgi keičiant pačių gyventojų gatvių pavadinimus ar kitais aktualiais klausimais, dėl to ir pasitikėjimas toks mažas. Jei kalbame apie bendruomeniškumo stiprinimą, pilietiškumo ugdymą, kaip galima sprendimus primesti iš viršaus– turi būti pasiūlyta idėja, o tada reikia laukti žmonių reakcijos, bendruomenės turi tartis ir tik tada gali būti priimami sprendimai. Atotrūkis nuo žmonių yra didžiulis, kai prieš rinkimus prižadama daug, o kai tave išrenka, priiminėji sprendimus pro savo asmeninę prizmę.
Demokratija– apsimestinė
Guoda BUROKIENĖ– Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė:
Kaimuose apskritai gatvių pavadinimai atsirado visai neseniai. Vienus galvojo patys žmonės, kituose pavadinimų niekas nepatvirtino. O dėl miestelių– tai yra istoriniai pavadinimai, manau, į tai reikėtų atsižvelgti, nesvarbu, kad geležinkelio stotis nebeveikia, galbūt žmonėms smagu prisiminti, kad tai praeityje buvo labai aktyvus miestelis. Juolab kad keitimas reikalauja bereikalingų administracinių išlaidų. Apie kokią galime šnekėti demokratiją savivaldoje? Juk dabar net įvestas seniūnaičio etatas, tačiau nežinia, nei ką jis veikia, nei ką turi daryti. O atmesta bendruomenių pirmininkų idėja, norint ją sunaikinti ir atsirado seniūnaitis.
Svarbiausia, kad žmonės būtų įtraukti į jiems svarbius procesus. Nes nutinka, kad skersgatvis visą gyvenimą vadinosi “Marytės", o staiga tampa “Pušų" ar dar koks. Juk galima duoti gatvei kad ir ten gyvenusio žymaus žmogaus vardą. Gaila, kad kaimui rajonų tarybose atstovauja labai mažai žmonių. O kuriozų būna visokių– žmonės tiesiog pavargo stebėtis. Nes kai žmonės sėdi kabinetuose, nei buvo, nei šnekėjo su tais žmonėmis, o neretai ir žemėlapyje sunkiai gali parodyti, kur tas miestelis. Dėl šio atotrūkio ir kyla tokių problemų.
Ignas JAČAUSKAS
