Po kelionės į Gruziją, kelių dienų degustacijų skirtingo dydžio ir lygio vyninėse – kai kurias jų paprasčiausiai norėtųsi vadinti fabrikais – noriu atsiriboti nuo gruziniško vyno, kuris mūsų prekybos centruose kainuoja dvylika ar vos daugiau litų. Su tikruoju, kokybišku Gruzijos vynu tai neturi nieko bendro.
Gruzinai pagaliau suprato, kad šiaip jų vyno pasaulis nepirks, nes tik saujelė profesionalų ir smalsių vyno mėgėjų žino, kad Gruzija gali vadintis vyndarystės lopšiu – juk jos istorija siekia 8 000 metų. Dėl tikrųjų šios žemdirbystės šaknų su gruzinais ginčijasi kaimynai armėnai.
Patys gruzinai teigia, kad geriausios vynuogės gaminti vynui auga pietinėje šalies dalyje, tad traukiame į Kachetijos regioną. Iš Tbilisio siaurais keliukais Kaukazo kalnų link kelionė tęsiasi apie tris valandas. Pažintį su gruzinišku vynu pradedama chronologiškai: nuo VI amžiuje įkurto Alaverdi vienuolyno, kur per archeologinius kasinėjimus buvo rasta 40 molinių ąsočių, vadinamų kvevri. Jų talpa nuo visiškai vaikiškų 2–3 litrų iki sunkiai įsivaizduojamų 6–8 tonų. Į juos buvo supilamos vynuogių sultys su išspaudomis, o tada indai ilgam, kartais net porai dešimtmečių, užkasami į žemę. Pagal vietinius papročius kvevris būdavo pripildomas gimus vaikui, o vynas geriamas per atžalos vestuves.
Ir šiuo metu vienuolyne, įkurtame prie antros aukščiausios Gruzijoje Alaverdi katedros (aukščiausia daugiau nei 55 metrų Tbilisio Samebos katedra – aut. past.), vienuoliai gamina vyną. Ne tik sakralinėms reikmėms, bet ir parduoti. Tačiau geriausias vynas su „Alaverdi“ etikete gaminamas „Badagoni“ vyninėje. Būtent čia daromas tituluočiausias Gruzijos vynas „Alaverdi Tradition“.
2010 metais „Decanter World Wine Awards Region Trophy“ apdovanojimų šventėje 2007-ųjų derliaus vynui suteiktas aukso medalis. Šio vyno su kolega, geriausiu Lietuvos someljė Arminu Darasevičiumi, ieškojome Tbilisio krautuvėlėse, bet išgirdome, kad juo prekiauja tik firminė parduotuvė „Badagoni“. Tačiau Arminas nepasidavė ir labai ankstyvą rytą leidosi į paieškas Tbilisio oro uoste. Pavyko! Už tituluotą trofėjų paklojo daugiau nei pusantro šimto litų. Geri daiktai visur turi savo vertę ir kainą.
Tęsiant pažintį su Gruzijos vynu, reikia paminėti, kad daugiausia dėmesio ir komplimentų verti tie, prie kurių gamybos rankas, išmintį ir, suprantama, finansų, pridėjo užsienio investuotojai. Viena tokių vyninių – vokiečio verslininko Burkhardo Schuchmanno valdoma „Schuchmann Winery“. Vokiška tvarka čia įsivyravo 2002-aisiais. Mus pasitiko vyriausias vyndarys Giorgis Dakišvilis, jo tėvas ir senelis taip pat buvo vyndariai. Mokslus Giorgis, vietinių kviečiamas tiesiog Goga, baigė Odesos maisto pramonės institute.
Trečdalis vyno gaminama senuoju būdu jau minėtuose kvevriuose, likusi – įprastu visam pasauliui, tai yra fermentuojama ąžuolo statinėse arba plieno talpose ir brandinant ąžuole. Kuo skiriasi tie vynai? „Ąsočiuose subrendęs vynas –
gyvas, jam gimstat dalyvauja laukinės mielės, jis nefiltruojamas, neturi jokių dirbtinių konservantų. Šitai gamybos istorijai jau septyni tūkstančiai metų. O kitoks vynas filtruojamas, stabilizuojamas, čia nemenkai prisideda žmogaus protas, – pasakodamas vyndarys įveda mus į rūsį, kuriame užkasami ąsočiai. Keli jų atviri ir jau tušti. Kyla klausimas, kaip jie plaunami. – Žmogus įlenda į indą ir plauna su specialiu iš citrinų rūgšties ir sodos paruoštu skysčiu. Tai trunka apie tris keturias–valandas. Indas turi būti sterilus. Kaip tai patikriname? Kai plovėjas iš išplauto ąsočio atsigeria vandens, tai – ženklas, kad jis idealiai švarus“.
Dar vienas pastebėjimas apie vynus iš ąsočių
Kelionės pabaigoje apsilankėme „Elkana“ organizacijoje, populiarinančioje kaimo turizmą. Suprantama, tai neįsivizuojama be vyno. Ragavome vienus metus ąsočiuose laikyto baltojo ir raudonojo vynų. „Rkatsiteli“ – išraiškingos, ilgai laikyto geltonai rudos konjako spalvos, ryškiai jaučiami oksidaciniai kvapai, vanilė. Burnoje beveik nėra rūgšties, labai trumpas poskonis. „Saperavi“ – iki skausmo tamsios spalvos, nosį užspaudžia drėgnos žemės aromatai sumišę su vos juntamu pelėsiu ir juodaisiais serbentais, burną surakina žali taninai. Tokio vyno praktiškai neįmanoma gerti.
Be to, gruzinai turi gilias brendžio gamybos tradicijas. O į jo istoriją yra įsipainiojęs net garsusis Winstonas Churchillis. „Sarajishvili“ – buvusioje posovietinėje erdvėje žinoma kaip konjako gamykla, Europos Sąjungoje – gruziniško brendžio. Dėl to, kad negali naudoti žodžio cognac, vietiniai išgyvena iki šiol. Net iš Konjako regiono kvietėsi specialistus, kad jie įvertintų gruziniško vynuogių spirito kokybę. Davė ragauti 1893-ųjų, 1905 metų brendžio, kuris prancūzams, žinoma, patiko. „Jie nustebo, kad turime tokias geras sąlygas, dideles saugyklas, puikias, kokybiškas atsargas, patikino, kad jos nė kiek nenusileidžia konjako kokybei, bet konjako vardo su mumis dalytis nesutiko. Už tai naudojame daug pasufleruojančias raides VS, VSOP ir XO. Šito konjakiečiai mums uždrausti negali“, – pusiau juokais, pusiau rimtai ekskursiją po „Sarajishvili“ brendžio daryklą pradėjo vyriausiasis technologas, technikos mokslų daktaras Davidas Abzianidzė. Per metus gamykla pagamina 1,5 milijono butelių brendžio.
Davidas Sarajishvilis, kurio vardas suteiktas įmonei, dar 1884-aisiais į šalį atvežė brendžio gamybos technologiją. Po trejų metų buvo pagamintas pirmasis brendžio butelis ne tik Gruzijos, bet ir tuometinės Rusijos imperijos teritorijoje.
„Papasakosiu vieną istoriją. Tai vyko Jaltos konferencijoje, 1945-ųjų vasarį, kur Didžiosios Britanijos, Amerikos ir Sovietų Sąjungos vadovai dalijosi Europą. Stalinas sužinojo, kad W. Churchillis – didelis konjakų mėgėjas, todėl pasiūlė surengti akląją degustaciją. Istorijoje bylojama, kad tarp keleto konjakų buvo ir mūsų bei armėnų brendžių. W. Churchillis geriausiu išrinko gruzinišką brendį. Bet įdomiausia tai, kad kai tą istoriją pasakojau svečiams iš Ispanijos, jie įtariai į mane žiūrėjo, o galiausiai pasakė, kad tą patį jiems jau porino armėnai. Tik jų versijoje britų ministras pirmininkas savo favoritu išsirinko armėniškąjį brendį. Sukti tie armėnai“, – sukikeno kalbusis technologas.
Koks tas gruziniškas brendis?
Jeigu pažymėtas VS ir VSOP – aitrokas, burnoje juodą darbą atlieka ir spiritas, ir taninai. Jeigu taurėje teliuskuoja XO arba kitoks kūrinys – visai kitas pojūtis, lyg uostytum gerus kvepalus. Šokoladas, kava, džiovintos slyvos, razinos, persikai, spanguolės, riešutai. Aromatai keičia vieni kitus ir vėl išnyra, bet ne po vieną, o poromis, lyg sudarydami skirtingai skambančius akordus. Burnoje jie švelnūs.
Kaip jautriai ir gražiai apie savo kūrinius kalbėjo D. Abzianidzė, Lietuvos spaudoje rašyti negalima. Gruzijoje nėra jokių alkoholio reklamos apribojimų. Kai apie tai prie vakarienės stalo paklausiau kažkokios svarbios įstaigos atstovo, jis garsiai nusikvatojo: „Jeigu kokiam politikui šautų į galvą pasiūlyti tokią nesąmonę, jis tikrai atsidurtų pirmuose laikraščių puslapiuose, jį pasikviestų visos pramoginės laidos, o tėvai greičiausiai jį priduotų, kaip jūs ten Lietuvoje sakote, į gyvybės langelį? Va, ten jam ir būtų vieta.“
Paskutiniai įspūdžiai – apie maisto ir vyno dermę. Sunkoka apie tai kalbėti, nes vietiniams ši gastronomijos sritis dar nearti dirvonai. Jie tiesiog geria vyną ir užkandžiauja tuo, kas visą vakarą nešama ant stalo ir kraunama lėkštė ant lėkštės, dubenėlis ant dubenėlio. Gruziniškus patiekalus sunku derinti su jų švelniu, subtiliais, bet ne tiesmukais aromatais būdingu vynu, nes patiekaluose daug stipraus skonio ir aromato prieskonių: peletrūno bei kalendros. Įdomus atradimas: prie keptos lašišos su granatų padažu labiau tiko lengvas „Saperavi“ nei baltieji vynai.
Jūratė Sprindžiūnaitė, vyno žinovė