Anot psichologo, labai daug moterų apie patirtą fizinę ar psichologinę prievartą, smurtą prabyla tik po kurio laiko. Tam paaiškinti yra daug ir įvairių priežasčių. Dažniausiai tylima dėl gėdos jausmo, baimės bei visuomenės vertinimo.
„Labai daug moterų apie tai prakalba praėjus daug daug metų, daug laiko. Priežasčių yra labai įvairių. Tai priklauso nuo asmenybės bei nuo patirtos traumos išgyvenimų: kuo jie gilesni, tuo sunkiau kalbėti apie tai iš karto,“ - sako psichologas Andrius Kaluginas.
Gėda, baimė ir visuomenės kaltinimai
„Dažniausios priežastys, kodėl atsitikus įvykiui tylima – moteris jaučia didžiulę gėdą. Antra emocija – baimė likti nesuprastai ir trečia emocija – visuomenės nesupratimas. Juk prieš gerus 10 metų apie tai niekas nekalbėjo. Tad moteris galėjo pasijausti visiškai balta varna apie tai prabilusi. Be to, žinant mūsų visuomenės požiūrį – ją dar ir apkaltinų,“ - aiškina psichologas.
Po fizinės ar emocinės seksualinės prievartos, jaučiami didžiuliai psichologiniai skausmai, sugniuždoma žmogaus savivertė, sugniuždomas ir psichoseksualinis fonas. Tad pasak A. Kalugino, apie tai iškart kalbėti labai sunku.
„Dar viena iš priežasčių, kodėl tylima yra tai, jog jeigu prievartą patiria paauglės ar nepilnametės, ar jaunos moterys, kurias prievartauja darbdaviai iš šou pasaulio ar dėstytojai, jos juk būna prigąsdintos – jei pasakysi kam nors, negausi vaidmens, būsi išmesta iš universiteto, primušiu ir taip toliau. Moterys bijo. Joms labai gėda. Tad reikia laiko, kad tai atslūgtų,“ - sako psichologas.
Svarbūs subjektyvūs išgyvenimai
Drąsai kalbėti apie patirtus išgyvenus moteris skatina ir tai, kad pastaruoju metu viešumoje šiomis istorijomis ėmė dalintis vis daugiau moterų. Apie tai prabyla ir vis daugiau žinomų žmonių.
„Jeigu kalbame apie dabartinę situaciją, tai moterys mato, kad apie tai pradedama kalbėti, kad nebaisu. Jos įsidrąsina, jos negauna tos stigmos, kad mane išprievartavo, ar prie manęs priekabiavo. Joms nėra taip baisu, kai visi apie tai šneka. O kai tai nutinka, iškart pasakyti, kad mane išprievartavo, priekabiavo, moteriai yra baisu. Bijoma ir intrigų, apkalbų, pergyvenama, kad ant jos kris dėmė, jog ateityje nesukurs šeimos, nesuras mylimo vyro,“ - teigia A. Kaluginas.
Siekiant nustatyti, ar riba buvo peržengta, būtina atsižvelgti į kiekvieno žmogaus subjektyvius išgyvenimus, jautrumą.
„Kuomet yra išprievartavimas, tada jis yra aiškiai pamatuotas ir baudžiamajame kodekse yra kriterijai. Visi kiti dalykai, kurie nėra aiškiai apibrėžti, tai psichologine prasme jie yra absoliučiai subjektyvūs ir priklauso nuo žmogaus, kuris patiria savo atžvilgiu vienokius ar kitokius veiksmus, jautrumo ir jo ankstesnių patirčių. Pavyzdžiui, jeigu mokykloje tu vaiką pavadini storuliu, tai vienas gali patirti didžiulę traumą, o kitas pats iš to pasijuoks. Nes vienas jautresnis, kitas ne. Lygiai taip pat ir čia: viena moteris gali pasimylėti su dėstytoju ar prodiuseriu ir jai tai nieko nereiškia, jai viskas tvarkoje, nes tai eilinis jos meilužis. Tuo tarpu kitai – auklėtai katalikiškoje šeimoje, net prisilietimas jau bus ribų peržengimas. Tad kalbant apie priekabiavimą, tai yra labai subjektyvu: vieni labai jautriai sureaguoja, kiti net nesureikšmina,“ - aiškina psichologas.
Nelaukti ir pasitarti su specialistu
Svarbu kaip jaučiasi galimą prievartą patyręs žmogus, o ne kaip šiuos veiksmus teisina kita pusė.
„Nėra svarbu ką sako antroji pusė. Alkoholikas sako: „Ai, tik vieną taurelę išgėriau.“ Vyras sako: „Ai, aš ją tik pastūmiau.“ Tai jam taip atrodo, bet vienai moteriai tai didelė tragedija, o galbūt kitai – taip pat nieko tokio. Tad atsižvelgti reikia į subjektyvius išgyvenimus, o ne taip, kaip juos teisina kita pusė,“ - sako A. Kaluginas.
Psichologas visiems, kurie jaučiasi nekomforiškai dėl kito asmens elgesio, pataria nieko nelaukti ir kuo greičiau pasikalbėti su specialistais. Tik jie esą gali įvertinti asmens pažeidžiamumo lygį.
„Vienareikšmiškai, jeigu manoma, kad dėl patirtų ankstesnių ar dabar patiriamų priekabiavimų, ar kitų intervencijų, jaučiamasi blogai ir nekomfortiškai, iškart reikia eiti pasitarti su specialistu, su psichologu ar su psichoterapeutu. Tik specialistas gali įvertinti asmenybės pažeidžiamumo lygį: kiek tai veikia psichiką ir panašiai. Jeigu yra pagrįsti žmogaus išgyvenimai, reikėtų kreiptis į tolimesnes institucijas: kreiptis į policiją. Psichoterapine prasme kuo anksčiau kreipiamasi, tuo paprasčiau tą traumą išgyventi, išgydyti. Tai patarimas būtų toks: iš pradžių, jei turite net minimalių vidinių diskomforto pojūčių, jau dabar reikia eiti pas specialistus, o vėliau daryti kitus žingsnius,“ - pataria psichologas Andrius Kaluginas.
