30-metės klaipėdietės atvejis yra itin retas, mat simptomai pasireiškė prabėgus kone dviem mėnesiams nuo erkės įsisiurbimo, o šiandien ji siunčia žinią visiems žmonėms, jog mažas padarėlis gali negrįžtamai pakeisti gyvenimą.
Inkubaciniu laikotarpiu simptomų nepajautė
Giedrė pasakoja prisimenanti, jog buvo įsisiurbusi erkė – vos ją užtikusi ėmėsi visų reikalingų veiksmų ir stebėjo įsisiurbimo vietą, tačiau jokių pokyčių nepastebėjo.
„Man erkė įsisiurbė vasaros pabaigoje, manau, kad ją parsinešiau iš miško, nes daug kartų ten buvau. Grįžusi pamačiau, kad yra erkė, ją ištraukiau, dezinfekavau. Inkubacinis laikotarpis yra 10 dienų, tikrai tą laiką save stebėjau, bet man viskas buvo gerai – nei raudonos dėmelės, nei temperatūros“, – prisimena pašnekovė.
Nepajutusi erkiniam encefalitui būdingų simptomų, moteris sako tuomet ir pamiršusi apie erkę bei minčių, kad galėjo užsikrėsti, net nebuvo, kol galiausiai, prabėgus daugiau nei pusantro mėnesio, spalio 14 dieną, ketvirtadienį, atsikėlė jausdamasi be galo prastai.
„Atsikėliau ir nejaučiau kairės rankos, labai sukosi galva ir nesupratau, kas vyksta aplink, buvo labai blogai. Atrodo, atsikeliu, matuoju temperatūrą, bet jos nėra, o galva taip sukasi, kad norisi tik gulėti ir nieko nedaryti“, – pirmuosius simptomus vardija G. Paulauskienė.
Tos dienos popietę būklė dar pablogėjo, tačiau atvykus greitajai medicinos pagalbai vienintelė pagalba, kurios sulaukė – buvo suleisti vaistai nuo skausmo, minties vežti Giedrę į ligoninę specialistams net nekilo:
„Man pasakė, kad niekuo negali padėti, suleido vaistų nuo skausmo, kad neskaudėtų rankos ir viskas, ilsėkitės, praeis. Suleidus vaistų užmigau, atsikėliau vakare, gal apie pusę penkių ir supratau, kad man yra dar blogiau. Visiškai nesiorientavau aplinkoj ir nesupratau, kas vyksta, bet įtarimo, kad tai dėl įsisiurbusios erkės, neturėjau, todėl, kad buvo praėję tiek daug laiko.“
Pirmieji tyrimai ligos neparodė
Sveikatai vis prastėjant, greitoji buvo iškviesta antrąjį kartą. Šįkart moteris išgabenta į ligoninę, tačiau šią patirtį ji prisimena su siaubu.
„Atvažiavo greitoji, pamatė, kad aš tiesiog guliu ir pasakė, kad reikia važiuoti į ligoninę, ten daryti tyrimus. Mane nuvežė, mane prilaikydami, kad nenugriūčiau, nes neturėjau orientacijos, nelabai supratau, kas vyksta, įvedė, pasodino, sakė, kad greitai priims“, – pasakojimą apie pirmąjį apsilankymą ligoninėje pradeda pašnekovė.
Dėl siaučiančios pandemijos į ligoninę negalėjo patekti Giedrės artimieji. Laimei, priimamajame tuo metu buvo daugiau žmonių, kurie neliko abejingi – neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne geros valios žmonės:
„Mane pasodino prie vyriškio, buvo be galo bloga, sėdėjau nežinia kiek laiko ir tam vyriškiui sakau: „Gal galite paprašyti amoniako?“, nes jaučiau, kad tuoj prarasiu sąmonę. Jis pradėjo eiti prašyti amoniako, bet matė, kad jau slystu nuo kėdės, jis paėmė už pečių ir mane laikė.
Visur buvau viena pati ir žmonės pradėjo labai garsiai prašyti, kad mane priimtų, užleidinėti savo eilę, moterys pradėjo šaukti: „Žiūrėkite, jauna moteris, jai labai blogai, kur jūs esate, priimkite“, o daktarų aš taip ir nemačiau.“
Pati moteris sako menkai ką prisimenanti – tik tai, kad pabudo palatoje jau vėlyvą vakarą. Vis dėlto, atlikus kraujo tyrimus ir kompiuterinę tomografiją jai buvo pasakyta, jog viskas yra gerai ir laikas keliauti namo, nors moteris dar aiškiai nesiorientavo aplinkoje ir net negalėjo atsakyti į medikų klausimus.
„Jeigu būčiau pati galėjusi kalbėti, gal būčiau prašiusi daugiau visokių tyrimų atlikti, apžiūrėti mane, bet negalėjau kalbėti ir tada man pasakė: „Važiuokite namo“. Kaip grįžau namo visiškai nepamenu – ar man kas taksi iškvietė, ar pati išsikviečiau, nieko neprisimenu“, – apmaudo neslepia G. Paulauskienė.
Jėgos vis silpo
Tiesa, ligoninėje jai dar buvo pasakyta, jog kreiptųsi į šeimos gydytoją. Penktadienio rytą Giedrė susisekė su gydytoja ir paprašė siuntimo pas neurologą, tačiau čia išgirdo, jog tam, kad gautų siuntimą, reikalingas Covid-19 tyrimas.
Artimiausia vieta tyrimui dėl koronaviruso buvo pirmadienį – tinklaraštininkė sako galvojusi, jog kaip nors išbus kelias dienas namuose ir galiausiai apsilankys pas specialistą, tačiau kiekvieną minutę darėsi vis blogiau:
„Šeštadienį šiaip ne taip prabuvau namie, bet buvo labai blogai, rankos nejaučiu, galva sukasi, tik gulėjau, bet sekmadienį ryte atsikėlus paėmiau telefoną ir išsikviečiau greitąją, nes supratau, kad man yra dar blogiau.“
Atvykusi greitoji Giedrę vėl nugabeno į ligoninę, tiesa, šįkart jau į kitą, kur ją iš karto pasitiko medikai ir pradėta teikti pagalba. Atlikus kraujo tyrimus ir peršvietus galvą vėl nieko nebuvo rasta. Tiesa, tam, kad toliau būtų gydoma ir ieškoma priežasties, kas atėmė paskutines jėgas, priešakyje dar buvo ilgas Covid-19 testų atsakymų laukimas.
„Padarė testą, paguldė į saviizoliacijos palatą, po kiek laiko atėjusi seselė pasakė, kad jums Covid nėra ir važiuojam į skyrių. Kai mane nuvežė į skyrių, po valandos pradėjo kilti temperatūra, akyse pradėjo trigubintis. Atėjo daktaras ir pasakė, kad reikia vėl daryti Covid testą“, – sunkias akimirkas prisimena pašnekovė.
Dar iki šiandien G. Paulauskienė su siaubu prisimena į saviizoliacijos palatą atėjusią sesutę ir iš jos išgirstus žodžius: „Jeigu testas bus teigiamas, mes jūsų negydysime“. Laimei, testo atsakymas buvo neigiamas, o nenustojus kilti temperatūrai ir sulaukus siūlymo dar kartą darytis testą moteris jo atsisakė: „Pasakiau, kad koronavirusas neturi tokių simptomų, kad visiškai nebevaldai rankos arba prarandi orientaciją, manęs net nedusino – nebuvo jokių simptomų.“
Dėkoja savo sekėjams
Tiesa, medikai darė viską, jog išsiaiškintų, kur slypi problemos šaknys ir moteris silpsta akyse – savijauta buvo tokia prasta, jog į tyrimus G. Paulauskienė negalėjo nueiti savo kojomis, nes koordinacija ir orientacija aplinkoje buvo sutrikusi tiek, jog nepajėgė atsikelti, o galvos svaigimas viską tik paaštrino, todėl moteris visur gabenta su lova – kitos išeities nebebuvo.
„Kai gulėjau ligoninėje, kol dar nežinojau, kas man yra, darė įvairius tyrimus. Buvo nuspręsta atlikti magnetinio rezonanso tomografiją, mane su lova nuvežė į tyrimą, bet man buvo taip bloga, kad tik įpusėjus tyrimui po 20 minučių pajutau, kad tuoj vėl prarasiu sąmonę, rankoje laikiau pagalbos mygtuką, tik jį paspaudžiau ir tyrimo iki galo neatlikome, nes supratau, kad daugiau nebegaliu. Iš tyrimo ką spėjo pamatyti, tai kad galvoje yra du balti taškeliai, pažeidimai, kurie nieko gero nežadėjo“, – prisimena Giedrė.
Laikas, kurį Giedrė praleido ligoninėje, buvo itin sunkus ir namuose likusiai šeimai – aplankyti palatoje jie negalėjo, tik žinojo, kad jos būklė kasdien tik prastėja, o to priežastis vis dar neaiški. Kalbėtis telefonu taip pat buvo be galo sudėtinga: moters jėgos buvo taip išsekę, jog vos pajėgdavo atsiliepti, pokalbiai trukdavo labai trumpai, tad baimės ir nežinomybės buvo visiems.
Savo tinklaraštyje daugybę sekėjų turinti Giedrė šiandien joms yra labai dėkinga – socialiniuose tinkluose pasidalinus žinia, jog yra ligoninėje ir nusakius simptomus, kuriuos jaučia, ji sulaukė daugybės žinučių su klausimu, ar nebuvo įsisiurbusi erkė bei siūlymais atlikti tyrimą dėl erkinio encefalito.
„Aš pati daktaro prašiau, kad mane ištirtų dėl erkinio encefalito, nes gavau labai daug žinučių, jog simptomai panašūs. Tik savo tinklaraščio sekėjų dėka po dviejų dienų, praleistų ligoninėje, daktaras paėmė mėginį iš stuburo ir pasakė, kad man ūmus šimtaprocentinis erkinis encefalitas“, – kupina dėkingumo sakė tinklaraščio kūrėja.
Liga pažeidė kairę ranką
Erkiniam encefalitui specialaus gydymo nėra – gydoma tik jo simptomatika, statomos lašelinės bei leidžiami įvairūs vaistai nuo skausmo. 8 dienas ligoninėje praleidusi Giedrė visas dienas leido lovoje ir sako iš medikų neišgirdusi jokių prognozių, kas laukia toliau, o nežinomybės šydas jau varė į neviltį.
„Kai išgirdau, kad man erkinis encefalitas, akys buvo pilnos ašarų ir vis klausiau, kas bus, kaip bus toliau. Kai po truputį pradėjo gerėti, pradėjau įsikibusi vaikščioti, nors dar sukosi galva, daktaras atėjo ir pasakė, kad po ligoninės važiuosiu tiesiai į reabilitaciją ir kad mano kairė ranka gali neatsistatyti. Atsimenu, tada labai verkiau, tokia žinia, kad galbūt nevaldysi vienos rankos, yra labai skaudi“, – prisimena ji.
Kiek pagerėjus sveikatos būklei, G. Paulauskienė iškeliavo į Palangą, kur sanatorijoje „Gradiali“ lankė daugybę užsiėmimų, jog atsistatytų kairė ranka bei pavyktų susitvarkyti su galvos svaigimu. Čia galiausiai suspindo šviesa tunelio gale – moteris sulaukė paskatinimo nepasiduoti ir prognozes, jog viskas sugrįš į savas vėžes.
„Nuvykus į reabilitaciją, tik nuėjus į pirmą ergoterapijos užsiėmimą pas Ramintą Petrauskienę ji pažiūrėjo ranką, pamankštino ir pasakė, kad ranką šimtu procentų valdysiu, tik tam reikia laiko. Po to nuėjus į kineziterapiją tą patį pasakė. Jie nežinojo, ką man sakė daktarai, sakė, kad ranka atsistatys, tik reikia laiko. Tai davė labai daug vidinio stimulo dirbti toliau“, – pasakojo Giedrė.
Atsigavimui prireiks laiko
Tiesa, kol kas kairės rankos Giedrė vis dar negali pajudinti – po reabilitacijos į ranką grįžo jutimai, tačiau pakelti ar sulenkti savomis jėgomis jos dar nepavyksta. Iki šiol moteris sako nežinanti, kodėl taip nutiko, todėl dabar laukia apsilankymo pas neurologą bei infektologą, kad išsiaiškintų, kaip elgtis toliau ir dėl kokios priežasties kairioji ranka nėra sveika.
Įvairios mankštos bei pratimai tapo pašnekovės kasdienybės dalimi, be jų neaišku, kaip keistųsi jos būklė. Be to, moteris pati sako suprantanti, kad tai būtina – tik taip gali tikėtis vieną dieną vėl judinti ranką.
Vos prieš savaitę iš reabilitacijos grįžusi G. Paulauskienė neslepia, jog liga vis dar primena apie save ir koreguoja kasdienybę:
„Dažnai būna, kad dar sukasi galva, pradeda skaudėti, bet ne taip stipriai – galiu vaikščioti, bet skausmas didelis. Atmintis labai suprastėjo, daug dalykų pamirštu ir neatsimenu, loginis mąstymas užsikerta, pamirštu vardus.“
Su kitais Giedrė dalinasi ir tuo, ką išgirdo iš ją gydžiusio neurologo – galbūt pravers ne vienam, mėgstančiam laiką leisti gamtoje.
„Man daktaras sakė, kad dažniausiai pavojingos erkės įsisiurbia ir iškrenta, labai dažnu atveju jų net nepamatome, o gerosios įsisiurbia ir lieka, jas randame ant kūno“, – pasakojo pašnekovė.
