Garliavos košmaras neišvengiamai turės politinių padarinių, perspėja politologai, tačiau politikai bando pasislėpti nuo draskomos mergaitės temos ir siūlo domėtis energetika.
Praėjusio ketvirtadienio rytą įvyko prognozuotas Kedžių ir Venckų namų šturmas Garliavoje. Gausios policijos pajėgos įsiveržė į namą ir klykiančią aštuonmetę mergaitę – velionio Drąsiaus Kedžio dukterį – jėga perdavė biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei.
Vieni šioje istorijoje įžiūri teisingumo triumfą, kiti pedofilų klano pergalę prieš vaiką.
Barikadų pusės
„Teismo sprendimas įvykdytas“, „Laimutei Stankūnaitei perduota jos dukra“ – ketvirtadienį parašė viena žiniasklaidos priemonė.
Kritiškesni stebėtojai akcentavo prievartos naudojimą, stiklų daužymą, vyrių pjaustymą, iš namų paryčiais išvilktus basus žmones, maldas, suplėšytas vėliavas, policijos grasinimus mitinguotojams ir neva iš didelės meilės ir siekiant teisingumo tempiamos mergaitės klyksmus. Beje, net ir palaikantieji teismo sprendimo vykdymą dažniausiai ripažįsta, kad tokiai situacijai leidusi subręsti teisėsauga nusipelno daugiau nei šiaip kritikos.
Dieną prieš šturmą kalbėdamas apie socialinį nepasirengimą vidaus reikalų ministras Artūras Melianas viešai teigė manąs, kad perduoti mergaitę gimdytojai yra labiau socialinių tarnybų negu policijos reikalas.
Iškart po šturmo ministras tikino, kad pozicijos nepakeitė, tačiau pirštu parodė į antstolę, kuri esą ir turi prisiimti atsakomybę, o policija esanti tik vykdytoja. „Patinka kam nors ar nepatinka, bet toks yra teismo sprendimas“, – sakė A. Melianas. Į klausimą, ar nebus skundų dėl perteklinio prievartos naudojimo, politikas atsakė: „Kai bus, tada ir komentuosime.“
Garliavos įvykiuose aktyviai dalyvavęs ir gausybę piketų organizavęs neparlamentinės Tautos vienybės sąjungos vadovas Algimantas Matulevičius savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ sakė padėtį laikąs lemtinga.
„Jeigu pasirodys, kad lietuviai ir toliau nori būti veršių tauta, tegul mus visus veda į skerdyklą“, – sakė jis ir reiškė viltį, kad tauta rinksis gausiai protestuoti prieš teisėsaugą ir „sistemą“.
Apsimetama, kad nieko nenutiko
Seimo narių dauguma iškart po įvykio atsisakė įtraukti į darbotvarkę klausimus dėl nacionalinio masto atgarsio sulaukusių įvykių ir atmetė raginimus sudaryti parlamentinę tyrimų komisiją. Parlamento vadovė Irena Degutienė sakė, kad tam nėra galimybių, o Seimas turi susitelkti ties neseniai jį pasiekusiais energetikos projektais.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas ir istorikas Antanas Kulakauskas viltis, kad siaubo serialu virtusi mergaitės draskymo drama neturės politinių padarinių, laiko naiviomis.
„Kad ir ką kas sakytų, tai nėra buitinis konfliktas, kur tiesiog atvažiavo policija, įvykdė teisingumą ir visi pamiršo. <...> Ši tema išaugo iki nacionalinio masto ir visuomenė pasidalijo į dvi stovyklas. Ko gero, netgi didesnė visuomenės dalis mano, kad teismo sprendimo įvykdymas yra teisėtas, bet netiki jo teisingumu. Kad tai turės įtakos per artimiausius Seimo rinkimus – neabejotina“, – pabrėžė jis.
Kol kas anksti spręsti, kurios politinės jėgos iš šios situacijos laimės daugiau, tačiau tikėtina, kad kovos prieš netikusią teisėsaugą vėliavą keliančios partijos ir politikai gali turėti daugiau erdvės balsų medžioklei.
Lietuvos teisingumo sistemos autoritetui suduotas ne vien Garliavos smūgis. Į vieną krūvą dedasi Suomijos teismų antausis, kai neišduodant absurdiškai persekiojamų čečėnų tautybės Maliko ir Khadizhat Gatajevų, neatsakyti klausimai žuvusio Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno byloje ir Eglės Kusaitės epopėja.
Vis dėlto dalis apžvalgininkų spėja, kad opozicija laimės daugiau.
Paranku opozicijai
Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ teigė manąs, kad opozicijai ši padėtis bus naudingesnė.
„Skandalas, vertinant pagal laiką, sutapo su konservatorių kadencija. Ir baigėsi lyg tyčia prieš rinkimus. Prieš tai, iki 2011 metų pabaigos, niekas labai ir nesiekė tą mergaitę imti ar panašiai. Jei kas vystytų sąmokslo teorijas, tai galėtų kelti klausimą ar to nepadarė konservatorių priešai teisėsaugoje ir valdininkijoje“, – pastebėjo jis.
Šiek tiek, pasak apžvalgininko, gali laimėti ir nelabai sisteminiai, nuolat prieš teisėsaugą pasisakantys politikai. „Prieš ketverius metus Arūno Valinsko partijos parodyto fenomeno turbūt nebus. Tiek jie, be abejo, nešluos, nes ir žmonės ten galbūt mažiau žinomi, ir finansavimas menkesnis, tačiau 9–10 žmonių frakciją Seime matyti visai realu, – apie „Drąsiaus kelio“ partiją savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ sakė G. Kiaulakis. – Iš konservatorių tarpo laimės tie, kurie nėra labai sisteminiai, nėra nomenklatūriniai, pavyzdžiui, A. Kubilius, I. Degutienė ar Mantas Adomėnas, kurie tiesiog yra drausmingi partijos kareiviai.“
Pasak G. Kiaulakio, nė vienai konkrečiai dabar besireiškiančiai partijai prie temos iki galo prisiplakti nepavyko.
„Buvo ypač dramatizuojama dėl to, kad griūva valstybės pagrindai . Valdžios kalbėtojų psichozė priminė dviejų kaimyninių valstybių politiką.
Jei Maskvoje ar Minske vyksta mitingas, nomenklatūrinė politika tuoj prabyla apie minios grėsmę. Panašiai reaguoja ir mūsų nomenklatūra. Kokia ten grėsmė pagrindams? Kur? Mūsų nomenklatūros deklaruojama minios baimė tikrai labai panaši į minėtų šalių kaimynių“, – pastebėjo jis.
Melas atsirūgs
G. Kiaulakiui juokingi atrodo ir konservatorių partnerio, Liberalų ir centro sąjungos atstovo A. Meliano paaiškinimai, kad už drastišką operaciją turi atsakyti tik visų grandžių teismų sprendimus vykdžiusi antstolė.
„Antstolė, kuri ir kariuomenėje nėra tarnavusi, planavo visą operaciją ir sakė, kam ką daryti? Niekada nepatikėsiu, – sakė jis. – Kvailiausia būtų kaltinti policiją. Pareigūnai dirbo savo darbą. Ar labai profesionaliai – galima ginčytis.
Visi nusikaltėliai žino, kad tokias operacijas policija paprastai vykdo po 6 valandos ryto. Jei tai būtų buvęs daugiabutis, būtų ir elektrą prieš tai atjungę. Šia prasme – nieko naujo. Viskas padaryta nuobodžiai ir pagal instrukcijas. Kad kaip ten būtų, ne antstolė planavo veiksmus. Operacijas planavo žmonės su antpečiais ir, manau, tikrai derino su aukščiausia politine valdžia.“
Prezidentūros teiginius, kad ji nebuvo informuota apie smurtinį šturmą, kol prezidentei Daliai Grybauskaitei nepaskambino Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, G. Kiaulakis irgi vadina juokingais.
„Niekada nepatikėsiu, kad prezidentūra nebuvo informuota. Taip teigianti šalies vadovės patarėja man yra ne tik ne pirmo, bet net ne antro ir ne trečio patikimumo šaltinis. Greičiau patikėsiu eiliniu Garliavos „buduliu“, nes tas bent šį tą matė ir nėra politiškai suinteresuotas“, – aiškino G. Kiaulakis.
Ne tik politologams keistai atrodo ir Seimo pirmininkės I. Degutienės ne kartą išsakytos mintys apie pilietiškumo trūkumą ir mėginimas nusigręžti į kitą pusę.
„Tai, kas vyko Garliavoje, yra pilietiškumo užtaisas. Jis gali patikti arba nepatikti. Būti geras arba blogas“, – teigia G. Kiaulakis.
Rinkimai jau šį rudenį pasiūlys rinkėjams galimybę nutarti, ar valdantieji padarė viską, kas buvo įmanoma, kad visiems atsibodęs konfliktas būtų sprendžiamas civilizuotai ir teisingai. Atsišvilpavimas nusigręžiant į atominių, energetinių sapnų projektus ne visiems politikams padės.
Tik faktai:
Lietuvos teismai nutarė, kad dviejų žmonių nužudymu įtarto ir keistomis aplinkybėmis žuvusio Drąsiaus Kedžio dukra turi būti perduota biologinei motinai L. Stankūnaitei, kuri yra liudytoja pedofilijos byloje. Šioje byloje būtent mergaitė yra svarbiausia liudytoja ir nukentėjusioji.
Mergaitę iš globėjos Neringos Venckienės (D. Kedžio sesers) jėga mėginta paimti ir 2012 metų kovo 23 dieną, tačiau tuomet operacija nepavyko, nes pasipriešino pati mergaitė ir jos globėjai – D. Kedžio giminaičiai.
Operacijoje, kuri įvykdyta 2012 metų gegužės 17 dienos ryte, dalyvavo 240 policijos pareigūnų.
