Kodėl Lietuvoje vėl siekiama gaivinti hidroenergetikos plėtros idėjas, nors labiau išsivysčiusios tą daryti liovėsi jau prieš 30 metų? Kodėl trokštama pasipelnyti beatodairiškai nuniokojant Lietuvos gamtą? Tokius klausimus kelia aplinkosaugininkai, studijuodami Pramonininkų konfederacijos, Hidroenergetikų asociacijos ir jų rėmėjų raštus, kuriais, anot aplinkosaugos specialistų, pastaruoju metu bombarduojamos valstybinės institucijos.
Ketinimai sugrįžti prie dar 1951 m. Maskvoje parengtų Lietuvos gamtos „pertvarkymo“ planų ir hidroelektrinių kaskadomis užtvindytį Nemuną, Nerį ir beveik visus jų intakus buvo pradėti gaivinti dar prieš septynerius metus. 2002 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys kreipėsi į Vyriausybę, siūlydamas patvirtinti Žemės ūkio universiteto, AB „Hidroprojektas“ ir kitų specialistų parengtą „Lietuvos upių hidroenergetinio panaudojimo schemą“. Apie tai išgirdę aplinkosaugininkai griebėsi už galvos – juk tai prieš daugiau kaip 50 metų Maskvoje parengtas projektas, kuris Lietuvos upėms nežada nieko gera. Ir iš tiesų, 2003 m. Vyriausybei įteikta schema, pagal kurią mūsų šalyje numatyta pastatyti 170 hidroelektrinių. Trys iš jų – tiksliai pagal Maskvoje rengtą projektą – suplanuotos ant Nemuno: Alytaus, Balbieriškio (Birštono) ir Druskininkų hidroelektrinės. Tai reiškia, kad aukščiau Kauno neliktų nė metro natūralios Nemuno vagos ir po vandeniu atsidurtų tūkstančiai hektarų ypatingos vertės saugomų miškų, tarp jų didelė dalis Punios šilo bei Dzūkijos nacionalinio parko.
Hidroelektrinių sąraše, anot mokslininkų, yra ir daugiau sveiku protu nesuvokiamų palanų. Pavyzdžiui, siūloma trijų užtvankų kaskadą pastatyti ant Merkio, nors šis, švariausias Nemuno intakas, ištisai teka per saugomas teritorijas. Keturias užtvankas numatyta pastatyti ant Dubysos su Kražante, visas jas – saugomose teritorijose arba ruožuose, kuriuos dėl vertingų žuvų migracijos draudžiama tvenkti įstatymu. Ant kito Nemuno intako – Jūros ir jos baseine, nežiūrint daugybės saugomų teritorijų ir žuvų kelių, numatyta pastatyti net 16 HE. Ant Šventosios numatyta statyti keturias užtvankas, ant Nevėžio tris, ant Šešupės keturias, ant Baltosios Ančios tris, ant Verknės tris, ant Strėvos tris ir t.t.
Anot VDU Aplinkotyros katedros vedėjo, Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ekspertų grupės vadovo, profesioriaus Romualdo Juknio, įgyvendinus minėtą schemą, Lietuvoje butų nebelikę nei vienos upės su natūralia vaga – užtvankomis būtų nusėti absoliučiai visi Nemuno ir Neries intakai. „Visi kiti mažesni upeliai dar sovietiniais laikais buvo sunaikinti ir paversti kanalais, vykdant beatodairišką Lietuvos melioraciją. Tačiau po to, kai buvo pastatyta Kauno HE ir įsitikinta menka jos nauda lyginant su ekologinėmis problemomis bei didžiuliais kaštais anti-eroziniam pakrančių želdinimui, net sovietmečiu nebebuvo bandoma kalbėti apie kitų hidroelektrinių ant Nemuno statybą. Kodėl tai daroma dabar?“, – klausia prof. R. Juknys. Anot jo, iš viso 170 minėtoje schemoje planuotų hidroelektrinių sąrašo, didžioji dauguma akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos įstatymams.
Išgąsdinti šių planų, viešą kreipimąsi į Vyriausybę pasirašė net pora dešimčių Lietuvos mokslininkų.
Menka ekonominė nauda
Prisimindamas 2003 m., kaip pats sako, „kovą už Nemuną“, prof. R. Juknys teigia, kad tuomet pavyko įrodyti, jog lygumų šalyse upių energetinis po tencialas yra itin menkas, o užtvindytų žemės plotų padaroma ekologinė žala – didžiulė ir Seimas 2004 m. priėmė Vandens įstatymo pataisas, draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų svarbių upių. Tačiau, šį pavasarį Vyriausybė vėl gavo B. Lubio pasirašytą raštą, kuriame teigiama, kad „Lietuvos pramonininkų konfederacija siūlo iš naujo objektyviai vertinti Lietuvos hidroenergetikos išteklių panaudojimo svarbą elektros energijos gamyboje atkoreguojant Vandens įstatymą ir Vyriausybės patvirtintą upių sąrašą draudžiantį vystyti energetinę veiklą“.
Aplinkos ministerija ponui B. Lubiui atsakė, kad jos vertinimu, draudimas – pagrįstas ir neturi būti atšaukiamas.
Pramonininkų konfederacijos bosas sulaukė ir profesoriaus R. Juknio laiško, kad jo reiškiami nuogąstavimai dėl per griežto hidroelektrinių reguliavimo, kuris neva uždraudė bet kokią hidroenergetikos veiklą Lietuvos upėse – neatitinka tiesos. „Prieš galutinai tvirtinant draužiamų tvenkti upių sąrašą, jis, atsižvelgiant į hidroenergetikų siūlymus, buvo gerokai patrumpintas. Lietuvoje galima papildomai įrengti daugiau nei antra tiek mažųjų hidroelektrinių, nei jų veikia dabar, tačiau statyti jas reiktų ant jau esančių užtvankų.“, – sako prof. R. Juknys, į savo laišką B. Lubio atsakymo taip ir nesulaukęs.
Dar labiau gužčioti pečiais verčia mokslininkų paskaičiavimai, kad pastačius visas 170 planuotų hidroelektrinių, būtų paskandinta per 500 kvadratinių kilometrų šalies teritorijos, o gauta elektra patenkintų tik apie 7 % Lietuvos elektros energijos reikmių.
Štai, pavyzdžiui, planuota pastatyti Alytaus hidroelektrinė ant Nemuno iš tiesų būtų patenkinusi vos pusę to meto Alytaus medvilnės kombinato poreikių. Tačiau tam tikslui būtų užtvindyta per 1000 ha miškų ir dar beveik tiek pat žemės ūkio plotų, nemaža dalis Dzūkijos nacionalinio parko, taip pat ir Merkio – Nemuno santaka.
Pritarti tam, kad aplinkosaugininkų cituojamas A. Venclovos elėraštis apie „ …mėlyną Nemuno vingį“, kuris gali būti negrįžtamai prarastas, yra ne vien literatūrinis diskursas, verčia ir kitos specialistų vardijamos priežastys. Hidroenergetikos ekonominė nauda dėl mažo lygumų kraštų upių potencialo yra labai ribota. Teiginys, kad hidroenergetika daro tik mažą neigiamą poveikį aplinkai yra teisingas tik su išlygomis ir tik kalnuotoms šalims, t.y. didelio energetinio potencialo upėms. Anot prof. R. Juknio, ir be didelės papildomos analizės nesunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui Norvegijoje, tarp atsinaujinančių energijos šaltinių vyrauja hidroenergetika, o Danijoje – vėjo jėgainių tiekiama energija. Juk Norvegija yra kalnuota šalis, o Danija, kaip ir Lietuva – lygumų kraštas.
Mažųjų interesai
Dabar Lietuvoje veikia aštuonios dešimtys mažųjų hidroelektrinių ir Kauno hidroelektrinė. Visos jos (išskyrus Kauno HE) – priklauso privatiems savininkams. Visos mažosios hidroelektrinės tepagamina vos 0,5% Lietuvai reikalingos elektros, tačiau jos supirkimos kainos iš atsinaujinančių energijos šaltinių nustatytos specialios: 20 centų už KWh. Nuo 2010 m. šią kainą numatyta pakelti iki 26 centų už KWh. Specialistų skaičiavimu, vidutinė mažųjų hidroelektrinių klasei priskiriama hidroelektrinė per metus duoda iki 160 tūkst. litų pajamų, o po Naujųjų metų duos iki 210 tūks. Lt.
Stulbinamų dalykų paaiškėjo ėmus aiškintis, kiek gi hidroenergetikai sumoka už paskandinamą valstybinę – tai yra mūsų visų – žemę? Ogi nieko… Nesureguliuota ir privačios žemės išpirkimo tvarka, t.y. žemės užtvindymui nenustatytos jokios ribos, nors norint sodinti žalos nedarančią miško energetinę plantaciją, tai leidžiama tik nederligose dirvose.“, – teigia prof. R. Juknys.
Žada dvigubinti hidroelektrinėse gaunamos energijos kiekį
Tačiau gamtosaugininkų balsas valdžios dangaus, atrodo, nepasiekia. Energetikos ministerijos rengiamuose „žaliosios energijos“ skatinimo planuose teigiama, jog ketinama padvigubinti mažosiose hidroelektrinėse pagaminamos elektros kiekį. Tiesa, ministerijos atsinaujinančių energijos šaltinių skyriaus vedėjas Gintautas Jakimavičius tikina, kad padvigubinti tokios elektros kiekį – nebūtinai reiškia pastatyti dvigubai daugiau naujų užtvankų. Pirmiausia, anot jo, bus siekiama išnaudoti jau esančias hidroelektrines, jas atnaujinti. Tačiau G. Jakimavičius nesutinka su aplinkosaugininkų teiginiais, kad pakanka jau pastatytų užtvankų, kuriose galima kurti hidroelektrines. Anot jo, esančios užtvankos neturi didelio potencialo. „Pirmiausia, juk verslininkas renkasi kur nori investuoti ir jam turėtų būti aišku, kodėl to daryti negalima“, - sako G. Jakimavičius. Jo teigimu, Energetikos ministerijos specialistai norėtų, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų vertinamas upės potencialas, sprendžiama kas ir kodėl toje upėje yra saugoma, ar tikrai užtvanka pridarys didžiulės žalos. „Šiuo atveju su aplinkosaugininkais trūksta bendradarbiavimo, jie pernelyg susikoncentravę vien tik į savo sritį“, – priekaištauja G. Jakimavičius.
Moderni ir ekologiška energetika
Oficialiais duomenimis dabar Lietuvoje veikiančių mažųjų hidroelektrinių vidutinė galia siekia 250 kW (0,25 MW), o vidutinis tvenkinio plotas – 70 ha. Tokia hidroelektrinė per metus pagamina vidutiniškai 810 megavatvalandžių (MWh) elektros energijos. Vidutinė šiuo metu Lietuvoje statomų vėjo jėgainių galia – 2,5 MW, o viena šiuolaikiška vėjo jėgainė per metus pagamina apie 5500 MWh elektros energijos. Maža to, beveik visa vėjo jėgainių parko teritorija gali būti naudojama ir žemės ūkio reikmėms. Palyginus šiuos skaičius matyti, kad vienos vėjo jėgainė elektros kiekį gali pagaminti tik septynios mažosios hidroelektrinės. Tam prireiktų užtvindyti virš 400 hektarų žemės – tiek, kiek dabar užima 35 vidutiniai Lietuvos ūkiai.
Mokslininkai pabrėžia, kad ne vien tik dėl gerokai didesnio energetinio efektyvumo ir nepalyginamai mažesnio poveikio aplinkai, vėjo energetika ar, pazvydžiui, biomasės deginimas turi didžiulių privalumų lyginant su hidroenergetika: atitarnavusios vėjo jėgainės gali būti išmontuotos, perdirbtos ar parduodamos, o ten, kur jos stovėjo – neliks nei ženklo. Energetinių plantacijų teritorijos, nuėmus jų derlių, taipogi gali būti suartos ir naudojamos žemės ūkio ar kitoms reikmėms. Tuo tarpu sykį patvindytose teritorijose jau niekada nebeužaugs miškas ir nebežaliuos pievos.
Labiau išsivysčiusiose šalyse hidroelektrinės beveik nebestatomos nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio. Visuomenės ėmė suvokti užtvankų daromą žalą, daugelyje šalių hidroelektrinės pradėtos demontuoti. Pavyzdžiui, JAV jau išardyta per 600 užtvankų. Palaipsniuis užtvankos ardomos ir Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Teigiama, kad šis procesas būtų gerokai spartesnis, tačiau paaiškėjo, kad užtvankos išardymas ir užteršto tvenkinio išvalymas kainuoja keleriopai brangiau, nei hidroelektrinės statyba.
Eglė Rašimaitė
