Kauno ąžuolynas – natūralių lapuočių miškų, kurie viduramžiais gausiai augo Lietuvoje, likutis. Tais laikais jis jungėsi su Varluvos, Karmėlavos, Rumšiškių, Kaišiadorių giriomis.
Prasidėjus Kauno tvirtovės statybai, VI fortas atskyrė Žaliakalnio ir Aukštųjų Šančių ąžuolynus, tarpukariu nuo Ąžuolyno pagrindinės dalies buvo atskirtas Vytauto parkas. Nuo XX a. vidurio Ąžuolynas tvarkomas pagal architektų T. Šešelgienės ir V. Zubovo projektus.
Šiuo metu yra išlikęs 78 ha pagrindinis Ąžuolyno parkas Žaliakalnyje ir beveik 40 ha Aukštuosiuose Šančiuose. Vyrauja seni (100–310 m.) paprastieji ąžuolai ir mažalapės liepos (70–135 m.). Didesnė dalis parko ąžuolų dar gyvybingi. Jų aukštis – 20–26 m, skersmuo – 1–1,5 m. Pusės ąžuolų viršūnės ir lajos jau ima džiūti, apie trečdalis jų užtaisytomis drevėmis, kempinėti, sausomis viršūnėmis.
Medžiai - vabalų buveinės
Parko gamtinė įvairovė – itin gausi. Senieji Ąžuolyno medžiai saugotini ne tik dėl jų amžiaus ir gražumo. Jie – gamtinės retųjų rūšių buveinės. Tarp jų – niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita), tik senų ir ypač vertingų medynų gyventojas. Ąžuolyne rasta viena didžiausių šių vabalų populiacijų Lietuvoje, o galbūt ir Europoje.
Vytauto parkas
1847 m. Nikolajus I patvirtino Kauno miesto plėtros planą, pagal kurį Ąžuolų kalne buvo numatyta įrengti parką. 1871 m. šiuo kalnu ėmė rūpintis grafo N. Zubovo vadovaujama sodininkų draugija. 1872 m., minint 200-ąsias Petro I gimimo metines, pastatyta kavinė ir paviljonai. Juose buvo rodomi spektakliai ir filmai, grodavo husarų ir ugniagesių orkestrai. Po minėjimo kalną imta vadinti Petro kalnu, arba Petrovka.
Tarpukariu Vytauto parke veikė vasaros estrada ir paviljonas (kurhauzas).
Per Pirmąjį pasaulinį karą kalne buvo kariniai įtvirtinimai, vėliau – M. K. Čiurlionio kūrinių galerija, Meno mokyklos rūmai. Parkui suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas.
Girstupio (A. Mickevičiaus) slėnis
Didesnioji Ąžuolyno dalis lygi, tik pietrytinis pakraštys išraižytas gilių, medžiais ir krūmais apaugusių daubų bei griovų, kurios leidžiasi į Girstupio slėnį – vieną gražiausių kampelių, mėgstamiausią poeto A. Mickevičiaus vietą. Čia buvo ir akmuo, ant kurio jis mėgo pasėdėti ir pasvajoti.
1823 m. pavasarį, kai poetas ruošėsi išvykti į užsienį, draugai Girstupio slėnyje surengė jam išleistuves.
1859 m. pro Kauną pradėtas tiesti geležinkelis, ir valdininkų įsakymu buvo renkami visi apylinkių akmenys ir vežami į statybą. Poeto gerbėjai A. Mickevičiaus akmenį paslėpė – užkasė upelio šlaite, tik 1918 m. Girstupio vanduo per didelį potvynį išplovė jį. Akmuo pastatytas į dabartinę vietą, o ant jo iškalta plunksną laikanti ranka ir inicialai: A. M. 1823. A. Mickevičiaus akmens ilgis – 1,15 m, plotis – 0,4 m, aukštis – 1,02 m. Jis saugomas valstybės, paskelbtas geologiniu gamtos paminklu.
Dainų slėnis
Jau tarpukariu kauniečių dėmesys krypo į natūralų amfiteatrą Ąžuolyne, Girstupio slėnyje. Ten įvairios organizacijos susirinkdavo pabendrauti, padainuoti, vyko vaidinimai. Vėliau slėnis buvo tvarkomas pagal archit. V. Zubovo ir T. Šešelgienės projektus. 1955 m. pastatyti laikini jubiliejinės dainų šventės įrenginiai (žiūrovų suolai ant medinių kuoliukų, choro tribūna – pakopa iš velėnos, estrada – lentų grindys ant medinės konstrukcijos). 1968 m. įrengta asfaltuota estrada, 10 000 vietų žiūrovų tribūnos natūraliame kieto molio šlaite, choro tribūna 4000 dainininkų. Dainų slėnio prieigas puošia D. Palukaitienies skulptūra „Suktinis“.
Oranžerija
1930 m. pastatyti Ąžuolyno šiltnamiai su oranžerija tarpukariu buvo vienas žymiausių Kauno objektų. Centrinė oranžerija buvo 15 m aukščio. Kauno miesto sodininkystė buvo didžiausia ir turtingiausia Lietuvoje. Didelis medelynas, kuriame užaugintais medeliais apsodinta Laisvės ir Smetonos alėjos, 800 langų šiltadaržiai ir 11 oranžerijų kasmet savivaldybei duodavo keliasdešimt tūkstančių litų grynojo pelno. Jos dėka Kaune keliariopai atpigo gėlės. Šią vietą buvo pamėgę miestiečiai, lankydavo ekskursijos – per dieną čia užsukdavo iki 600 žmonių. Po karo sodininkystės statiniai sunyko.
Šiuo metu teritorija išnuomota „Magnus dekoratyviniam centrui“, yra ganėtinai apleista.
Šaltiniai
- Zubovas, V. Žaliakalnio retro ekspedicija. Diena, 1995, bal. 8.
- Isokas, G. Lietuvos gamtos paminklai. Vilnius, 1995, P. 100, 106.
- Masiokaitė, R. Senasis ąžuolynas tapo patikimu retų vabalų prieglobsčiu. Laikinoji sostinė, 2005, liepos 12.
- Nuotraukos iš KAVB, Kaunistikos grupės fondų.
- Kauno ąžuolyne. {Žiūrėta 2009 m. gegužės 26 d.}. Prieiga per internetą:
- http://idomukodel.blogas.lt/300173/blog-action-day--kaunas-aplinkosaugos-kontekste.html
- Osmoderma eremita. {Žiūrėta 2009 m. gegužės 26 d.}. Prieiga per internetą:
- http://www.biol.uni.lodz.pl/~kzbih/pte_lodz/aktualnosci/g_owady_chronione.htm
- Zimnachaitė, A. Sugrįžimai: Onos Vitkauskytės leidinių katalogas. Kaunas, 2001, P. 63.
- Parkas – kultūrai ir poilsiui // Tiesa, 1988, birž. 26.
- Baltkojytė, A. Vytauto parkas vis dar nepajėgia išbristi iš skurdo. Laikinoji sostinė, 2006, bal. 25.
- Kauno Žaliakalnis / Sud. A. Jankauskienė. Kaunas, 2005. P. 27-28.
- Dainų slėnis.{Žiūrėta 2009 m. gegužės 27 d.}. Prieiga per internetą: www.efoto.lt/user/10046/nuotraukos/tag/30266
- Garbaravičienė, B. Romantiškos vizijos šukės. Kauno diena, 2001, kovo 12.
- Kančienė, J. Parodų aikštė matavosi įvairius rūbus. Kauno diena, 2007, bal. 7.
- Kauno Žaliakalnis / sud. Aldona Jankauskienė. Kaunas, 2005, P. 31-32.
- Sportas Kaune : informacinis leidinys, Kaunas, 1999, [16] p.
- Dambrauskas, A. Atgimė senieji teniso kortai. Kauno diena, 2003, rugs. 19.
- Juozapavičius, P. Adomas Mickevičius Kaune. Vilnius : Mintis, 1970, 62 p.
- Ąžuolynas {CD-R}: Kauno ąžuolyno nuotraukos / sudarytojas prof. Saulius Kaušinis, Kaunas, 2007.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
