Sklando legenda, kad Friedrichas Nietzsche (Frydrichas Nyčė) kartą vaikščiodamas po Turino Karlo Alberto aikštę pamatė, kad vaikas muša arklį. Šis vaizdas taip paveikė filosofą, kad jis nesusivaldęs puolė gyvūnui ant kaklo ir kūkčiodamas kartojo: „Atleisk Dekartui“. Kaip manote, kodėl?
Iš dalies atsakymas galėtų būti siejamas su faktu, kad tuo metu Nietzsche jau turėjo mentalinių sutrikimų, kita vertus, būtent XVII a. René Descartes’o (Renė Dekarto) mechanistinė pasaulėžiūra davė postūmį instrumentinio proto įsigalėjimui, o kartu sukūrė prielaidas visiškai pavergti gamtą. Tokiu atveju filosofo veiksmas neatrodo iracionalus, nes nuo Descartes’o žmonija į aplinką pradėjo žiūrėti visai kitaip. Gamtos kaip duotybės sampratą išstūmė gamtos kaip valingai modifikuojamos priemonės idėja.
Naujųjų laikų pažanga įtvirtino idėją, kad visi žmogų supantys objektai gali būti panaudoti jo patogumui. Savaime suprantama, kad toks minties posūkis turėjo didelį poveikį politikos sferai. Gamta tapo ginklu žmogaus rankose.
Fauna karyboje
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima rasti daugybę pavyzdžių, kai gamta vaidino lemiamą vaidmenį kare. Antai dar geležies amžiuje centrinės Azijos gentys prisijaukino arklius ir sukūrė lengvuosius kovos vežimus. Taip pirmą kartą žmonijos istorijoje gyvūnai buvo panaudoti kaip ginklas. Lengvoji kavalerija buvo itin mobili ir leisdavo greitai įveikti tolimas distancijas. Šį indo-iranėnų išradimą greitai perėmė babiloniečiai, egiptiečiai, vėliau asirai.
Kitas chrestomatinis pavyzdys yra sunkiosios kavalerijos susiformavimas. Šį kartą žmogus sugalvojo pavergti dramblius. Nesunku įsitikinti, kad dar gajus europocentristinis mąstymas, nes dauguma teigtų, kad dramblius karyboje pradėjo naudoti Hanibalas. Iš tikrųjų dramblius pradėta jaukinti dar 2000 m. pr. Kr. Indo slėnyje. O pirmą kartą kare jie buvo panaudoti 1100 m. pr. Kr. vėlgi indo-iranėnų. Ilgainiui šią techniką perėmė persai, iš jų – Aleksandras Makedonietis. Galiausiai išradimas išplito Egipte ir tik tada Kartaginoje.
Ilgą laiką drambliai buvo siaubas kylančiai Romos galybei. Sužeistas dramblys tampa dar piktesnis: pradeda desperatiškai trypti žemę ir pjaustyti orą iltimis, taip sukeldamas nemažų nuostolių priešo kariaunoms. Vis dėlto romėnai išmoko atremti dramblių atakas – buvo panaudoti kovos kirviai, kuriais romėnų kariai traumuodavo gyvūnų kojas, taip priversdami juos parkristi ant žemės.
Šiais laikais gyvūnų panaudojimas kare atrodo akivaizdus ir nuostabos nekeliantis istorijos faktas. Toks gamtos pajungimas, regis, nebekelia nei didelės grėsmės, nei aršių diskusijų. Šiandien kur kas aktualesnės tampa kitos – bakterijų ar gamtos stichijų – išnaudojimo problemos.
Mikroskopinio lygmens „stichijos"
Apie tai, kad ginklu gali tapti ligų sukėlėjai, žinojo dar senovės graikai, romėnai ir persai. Kariai įmesdavo gyvulių gaišenas į vandens rezervuarus, kad užterštų priešų naudojamą vandenį. Biologiniai ginklai ypatingi tuo, kad egzistuoja natūraliai, gamtoje, priešingai nei konvenciniai, branduoliniai ar cheminiai. Kaip pažymi Rutha Levy Guyer ir Jonathanas D. Moreno, biologiniai ginklai yra „gyvi“, o tai reiškia, kad jie gali daugintis ir vieną kartą paleisti, įgyja savarankišką, dažnai net juos panaudojusiems neprognozuojamą egzistenciją.
Tokie ginklai, kurių padarinius daug sunkiau nustatyti ir rasti kaltininkus, buvo naudojami visais amžiais. XVIII a. Rusijos karinės pajėgos naudojo maro aukų lavonus kovodami su estais. Britų karinių pajėgų vadovas lordas Jeffrey Amherstas Šiaurės Amerikos indėnams kaip neva susitaikymo ženklą įteikė antklodžių su raupų užkratu. Dirbtinai sukeltos ligos buvo gana svarbi indėnų genocido dalis. Ištisas gentis išnaikino joms nepažįstami raupų, tymų, gripo, difterijos, šiltinės, maro, choleros ir kiti užkratai.
XX a. biologiniai ginklai dar labiau ištobulėjo. 4-5 dešimtmetyje Japonija masiškai gamino biologinius ginklus okupuotoje Mandžiūrijoje. Eksperimentų aukomis tapo apie 10 tūkst. žmonių, bet po Antrojo pasaulinio karo, teisiant japonų karo nusikaltėlius, eksperimentų organizatoriai išvengė bausmės mainais už tai, kad sąjungininkams atskleidė bandymų rezultatus.
Per šaltąjį karą tiek JAV, tiek SSRS aktyviai kūrė biologinius ginklus. Be to, buvo tyrinėjama, kaip juos įmontuoti į karines galvutes.
1972 m. pasirašyta Biologinių ginklų konvencija, turėjusi apriboti jų naudojimą, bet joje nepakankamai numatyta, kaip prižiūrėti sutarties vykdymą. Biologinis ginklas pasiekė Trečiąjį pasaulį. Pietų Afrikos apartheido režimo mokslininkai bandė sukurti biologinį ginklą, kuris skirtingai veiktų skirtingas rases, pavyzdžiui, sterilizuotų juodaodes moteris. 9-ajame dešimtmetyje Irakas įsigijo juodligės sukėlėjų ir, kaip teigiama, pasigamino biologinio ginklo atsargas.
Juodligė natūraliai egzistuoja gamtoje, ja suserga galvijai ir avys. Idėja panaudoti ją kaip biologinį ginklą atsirado Didžiojoje Britanijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo nustatyta, kad bakterijos gali išgyventi sprogimą, todėl jų galima dėti į sprogmenis ir kulkas.
2001 m. juodligė kaip biologinis ginklas pirmą kartą panaudota prieš JAV (kilo garsusis skandalas su vokais). Kai nuo paštu paskleistų juodligės bakterijų mirė penki žmonės, iš naujo prisiminta apie bioterorizmo grėsmę. Žinia sukėlė masinę panikos bangą. Dešimtims tūkstančių žmonių, galėjusių turėti kontaktą su bakterijomis, išrašyti antibiotikai, sukėlę nelaimingiesiems nemažą šalutinį poveikį. Nukentėjusieji piktinosi, kad kariškiai buvo skiepijami, o su civiliais buvo bandomi įvairūs vaistai.
Tačiau dar didesnė už realią fizinę žalą yra psichologinė žala. Ir stichinės nelaimės, ir ligų epidemijos sukelia panika verčia žmones jaustis nesaugiai, suteikia pretekstą varžyti laisves, kuriomis didžiuojasi demokratinės valstybės. Valdžiai ir sveikatos apsaugos pareigūnams tenka ant svarstyklių dėti asmens laisvę, orumą ir privataus gyvenimo neliečiamybę su viešąja tvarka ir saugumu.
Geofizinio ginklo kūrimas
Faktas, kad šiandieniniai lėktuvai ar grandiozinių lauko švenčių organizatoriai naudoja sidabro jodidą kaip priemonę debesims išsklaidyti, verčia susimąstyti. Viena vertus, oro reiškinių įvaldymas leidžia padidinti keliaujančių žmonių saugumą ar net sumažinti tropinių audrų ar kitų gamtos kataklizmų keliamus pavojus. Vadinamieji oro reguliavimo milteliai sutraukia drėgmę iš audros debesų. Tokiu būdu galima sustabdyti uragano ar tornado formavimąsi, jeigu laiku ir operatyviai reaguojama. Deja, tokia procedūra yra per brangi, kad galėtų būti plačiai naudojama.
Vis dėlto yra ir kita medalio pusė. Jeigu įmanoma dirbtiniu būdu slopinti oro reiškinių vyksmą, tuomet veikiausiai įmanoma ir skatinti, kitaip tariant, dirbtiniu būdu sukurti sąlygas niokojančiai gamtos nelaimei suformuoti.
1992 m. JAV Aliaskoje buvo pradėtas vykdyti HAARP (angl. High-Frequency Active Auroral Research Program) projektas. Oficialiai skelbiamas jo tikslas yra „perprasti, simuliuoti ir kontroliuoti jonosferoje vykstančius procesus, kurie gali paveikti komunikacijos ir saugumo sistemas“. Kitaip tariant, šis projektas skirtas dviems prieštaringiems tikslams: tyrinėti šiaurės poliarinę pašvaistę ir kurti naują XXI a. ginklą. Ne veltui jis yra finansuojamas ne tik iš Aliaskos universiteto, bet ir iš JAV oro pajėgų bei jūrų laivyno biudžeto.
1998 m. Briuselio Taikos ir saugumo tyrimų centras GRIP (pranc. Groupe de Recherche et d'Information sur la Paix et la sécurité) išplatino pranešimą „HAARP programa: mokslas ar katastrofa?“. Jame bene pirmą kartą oficialiai buvo pareikštas susirūpinimas dėl amerikiečių pastangų elektromagnetinėmis bangomis veikti atmosferą ir dirbtinai generuoti oro permainas Aliaskoje.
Baiminamasi, kad kitame etape gali būti kuriama sistema, leidžianti minėtą elektromagnetinių bangų pluoštą kosminių palydovų dėka atspindėti ir nukreipti į kitą žemyną šiaurinėje hemisferoje, o jei pavyktų – ir bet kuriame Žemės taške. Miglotai užsimenama apie galimybę tokiomis priemonėmis generuoti oro masių judėjimą, audrų susidarymą ar net paralyžiuoti saugumo sistemas.
2002 m. 90 Rusijos Dūmos deputatų kreipėsi į prezidentą Vladimirą Putiną su pareiškimu dėl amerikiečių HAARP projekto: „JAV kuria naują geofizinį ginklą, kuris gali paveikti arti žemės esančius oro sluoksnius aukšto dažnumo elektromagnetinėmis bangomis. Toks kokybinis šuolis karinėje technikoje galėtų būti sulyginamas nebent su istoriniu perėjimu nuo senovinių prie šaunamųjų arba nuo konvencinių prie atominių ginklų“.
Vis dėlto būtina pažymėti, kad rusai irgi vykdo panašų projektą – SURA (rus. CYPA) ir nors jie dar nėra toli pažengę šioje srityje, galima teigti, kad tam tikromis formomis šaltasis karas tęsiasi ir XXI amžiuje.
Mitas ar tikrovė?
Dėl istorijos galime būti tikri, bet pranešimus apie kuriamus naujos kartos ginklus reikia vertinti kritiškai. Viena iš SSRS subyrėjimo interpretacijų akcentuoja psichologinio JAV administracijos spaudimo, paskatinusio SSRS įsivėlimą į „žvaigždžių karus“, svarbą. Anot kai kurių sąmokslo teorijų autorių, JAV administracijoje tuo metu buvo paplitęs šūkis „If you can't make it, fake it“ („Jei negali to padaryti, suvaidink“). Kitaip tariant, priešą atgrasyti ar įvelti į beprasmes ginklavimosi varžybas galima paprasčiausiai paskleidžiant dezinformaciją apie įspūdingus karinius-technologinius šalies pajėgumus. Tad galima spėti, kad tiek HAARP, tiek SURA tėra informacinio karo apraiškos arba propaganda ir kontrpropaganda vienu metu.
Kita vertus, dekartiškosios pasaulėžiūros nulemtas modernaus žmogaus įsiskverbimas į menkiausias gamtos daleles iš tiesų vis ryškėja. Mokame klonuoti, užsiimame genų inžinerija, o jeigu pamirštame, kad reikia palaistyti pelargoniją, augančią ant palangės mūsų namuose, kreipiamės į japonų mokslininkus, kad jie įterptų medūzos geną ir augalas, patirdamas dehidrataciją, pradėtų švytėti.
Gamta šiandien jau ne tik panaudojama žmogaus patogumui – ji transformuojama žmogaus patogumui. Lygiai taip pat gamta jau ne tik naudojama kaip ginklas ar gynybos priemonė, ji vis labiau modifikuojama ir perkuriama, taip konstruojant naujas gamtos kaip ginklo formas.
Ignas Paukštys, Daiva Repečkaitė
„Post Scriptum“ (www.postscriptum.lt)VU TSPMI korporacijos „RePublica“ laikraštis
