Birželio pradžioje Jupiteryje užfiksuotas ryškus šviesos žybsnis mokslininkams užminė dar vieną mįslę: jegu jį sukėlė ne kometos ar asteroido smūgis, tai kas?
Birželio 3 dieną kažkoks dangaus kūnas – kometa arba asteroidas – pataikė į Jupiterį, „praplėšė“ viršutinį planetos atmosferos debesų sluoksnį ir subyrėjo į menkiausias dalis. Sprogimo sukeltas šviesos žybsnis buvo toks galingas, kad jį buvo galima pamatyti Žemėje astronomijos mėgėjų naudojamais teleskopais, skelbia „Physorg.com“.
Iškart po pranešimo apie į Jupiterį nukritusį dangaus kūną astronomai iš įvairių pasaulio šalių pradėjo šios planetos stebėjimus, laukdami jos atmosferoje pasirodant įprasto po sprogimo susidariusio kometos ar asteroido likučių debesies. Tačiau jis iki šiol taip ir nepasirodė.
„Toks įspūdis, kad Jupiteris jį tarytum būtų prarijęs“, – sako Australijoje gyvenantis astronomijos mėgėjas Anthony Wesley, vienas iš dviejų birželio 3 dieną žybsnį Jupiteryje užfiksavusių stebėtojų. Antrasis – Christopheris Go iš Filipinų – pareiškė, kad į Jupiterį įsirėžusio dangaus kūno stebėjimas buvo jaudinantis dalykas, tačiau tai, kad planetos atmosferoje iki šiol nepasirodė jokių matomų šio įvykio pėdsakų, glumina.
Tai išties mįslingas dalykas, pastebi leidinys. „Susidūrimai su Jupiteriu buvo stebimi ne vieną kartą, ir po šviesos žybsnio visuomet pasirodydavo vienoks ar kitoks nuolaužų debesis“, - sako NASA Reaktyvinio judėjimo Pasadenoje laboratorijos planetologas Glennas Ortonas.
Pavyzdžiui, kai 1994 m. į Jupiterį nukrito Shoemakerio – Levy 9 kometos fragmentai, NASA kosminis zondas „Galileo“ po kiekvieno didesnio šviesos blyksnio fiksuodavo įkaitusių kometos dulkių ir chemiškai pakeistų Jupiterio atmosferos dujų debesis, sūkuriuojančius tarp „tikrų“ Jupiterio debesų. Prieš metus, 2009 –ųjų liepą, A. Wesley užfiksavo panašų debesį, kuris, kaip manoma, atsirado į Jupiterį įsirėžus asteroidui.
Tačiau kodėl debesies nėra dabar? – klausia „Physorg.com“. Kai kurių stebėtojų manymu, birželio pradžioje Jupiteryje pastebėtas žybsnis – ne susidūrimo su nežinomu dangaus kūnu ženklas. Esą galbūt Wesley ir Go Jupiteryje matė milžinišką žaibą.
Vis dėlto G. Ortonas tokią prielaidą laiko beveik neįtikėtina. „NASA kosminis zondas daug kartų yra stebėjęs žaibavimą Jupiteryje, bet tik naktinėje planetos pusėje. Toks žybsnis į Saulę atsuktoje planetos pusėje turėtų būti nepalyginamai galingesnis už bet kokį anksčiau matytą žaibą. Netgi Jupiteris negalėtų sukurti tokio stipraus žaibo“, - sakė jis.
Minėtojo žybsnio neįmanoma paaiškinti ir žaibavimu Žemės atmosferoje, teigia specialistai. Tokią prielaidą atmeta tai, jog žybsnis Jupiteryje tuo pat metu buvo stebimas toli vienas nuo kito buvusių stebėtojų, žiūrėjusių pro teleskopus Filipinuose ir Australijoje. Dėl tos pačios priežasties atmestinos ir kitos panašios prielaidos, pavyzdžiui, apie Žemės atmosferoje sudegusį meteoritą ar kitą įvykusį fenomeną.
Kitaip tariant, pasak mokslininkų, žybsnis tikrai įvyko Jupiteryje.
Įdomu, kad susidūrimas – jei tai iš tiesų buvo susidūrimas – įvyko pačiame vadinamojo Jupiterio pietinio ekvatoriaus ruožo viduryje. Šis ruožas – tai antroji tamsi juosta, juosianti Jupiterį. Išskirtinis šios planetos bruožas visada buvo dvi tamsios juostos atmosferoje – viena šiaurinėje, kita pietinėje dalyje. Pasak astronomų, pietinė Jupiterio juosta šiais metais išvis pradingo. G. Ortono manymu, ši tamsi debesų sritis iš tikrųjų vis dar egzistuoja, tačiau ją laikinai uždengė į didelį aukštį pakilusių plunksninių debesų sluoksnis.
Tačiau ar galėtų šie debesys paslėpti po susidūrimo su dangaus kūnu į atmosferą pakilusias nuolaužas? Planetologas sako taip nemanantis.
„Žybsnis užfiksuotas tokiame aukštyje, kur nėra jokių plunksninių debesų sluoknsių, todėl nuolaužų debesis turėjo būti gerai matomas – jei jis apskritai buvo atsiradęs“.
Pasak specialistų, geriausiai šiuo atveju tiktų hipotezė apie Jupiterio susidūrimą su mažu dangaus kūnu – tokiu mažu, kad jo energijos pakako tik šviesos žybsniui, o nuolaužų debesis buvo labai nedidelis.
Kad ir kaip būtų, astronomai toliau ieško Jupiterio atmosferoje po birželio 3 d. turėjusio pasirodyti nuolaužų debesies. Tam naudojamos pagrindinės antžeminės ir kosminės observatorijos, įskaitant „Hubble“ teleskopą, teigiama pranešime. Tokiais teleskopais galima užfiksuoti net menkiausius susidūrimo su kosminiu kūnu pėdsakus – nuolaužas ir iš viršutinių Jupiterio atmosferos sluoksnių „įtrauktas“ dujas, todėl šie stebėjimai gali atskleisti, kas pataikė į Jupiterį šių metų birželio 3 dieną. Arba nukreipti mokslininkų paieškas visai kita kryptimi, teigia „Physorg.com“.
Šiame vaizdo siužete - birželio 3 d. Jupiteryje pastebėtas šviesos žybsnis.
