Asta yra Europos gaivinimo tarybos gaivinimo instruktorė, žmonių gyvybėms gelbėti skirianti ne tik darbo laiką, bet ir laisvalaikį. Ši Kauno klinikų gydytoja anesteziologė-reanimatologė per dešimt metų apmokė daugybę vaikų, taip pat dešimtis tūkstančių medicinos darbuotojų ir kitų profesijų žmonių teikti pirmąją ir skubią medicinos pagalbą.
Sunkiai paaiškinama
Pašnekovė sako, jog sunku pasakyti, kodėl ji pasirinko gydytojo profesiją, o paskui – ir žmonių švietimą pirmosios pagalbos srityje. Tiesiog tai pajuto:
„Esu iš tų medikų, kurie medicinoje yra dėl to, kad jie jaučia pašaukimą, kurį labai sunku paaiškinti. Mano specialybė labai sudėtinga ir psichologiškai, ir fiziškai, bet aš tą troškimą – padėti žmonėms – turėjau nuo mokyklos laikų. Manau, kad per edukacinę, šviečiamąją veiklą, gali padėti ne vienam, o šimtams žmonių. Ir tai yra puikus įrankis keisti situaciją visuomenėje. Aš su savo kolegomis esu iš tų, kurie nori pakeisti medicinos veidą Lietuvoje. Mes esame neemigravę, esame likę čia dirbti“, – kalba gydytoja.
Negali praeiti
Pašnekovė sako, kad jai nuolat tenka padėti savo darbe Kauno klinikose, tačiau ir gatvėje, keliuose, jei ne kartą yra tekę suteikti žmonėms pirmąją pagalbą. Asta sako, kad tuo metu baimės jai nekyla – jos ateina po to.
„Kadangi tai yra įgūdžiai, prieiti prie žmogaus jau yra refleksas – tu tiesiog negali praeiti. Todėl mano vaikas, kai dar buvo mažas ir pamatydavo, kad aš vėl stojuosi į kažkokį įvykį padėti, sakydavo: „mamyte, tik nieko negelbėk jau“. Jis taip sakydavo todėl, kad įvykis baisus, o aš labai drąsiai elgiuosi.
Kai prieini prie žmogaus, kuriam reikia pagalbos, tu negalvoji: yra tam tikras susikaupimas, ir tu tiesiog darai. Tie jausmai – išgąstis ar baimė – paprastai ateina vėliau. Man yra tekę ir eismo įvykiuose teikti tą pagalbą, tai galiu pasakyti, kad kojos dreba vėliau“, – kalbėjo gaivinimo instruktorė.
Asta pasakoja, kad išties žmonės, kurie praeina pirmosios pagalbos kursus, įgauna drąsos ir pasitikėjimo savimi, nes pamatę gatvėje sukniubusį žmogų, jie prisiima atsakomybę ir eina padėti.
„Čia yra toks teigiamas pirmosios pagalbos mokymų šalutinis efektas: tu pradedi dairytis ir pradedi nebebijoti. Tad žmogui, praėjusiems pirmosios pagalbos mokymus, vienos rūšies nauda yra tų įgūdžių įgijimas, bet dar didesnė nauda yra požiūrio į pagalbą nelaimės atveju pasikeitimas. Tad tuomet, kai kažkas vyksta, žmogus nustoja galvoti, kad kažkas kitas turi čia padėti – prisiima atsakomybę jis pats. Tai, be abejo, prideda žmogui pasitikėjimo savimi ir įgalina veikti“, – sakė Asta.
Tiesiog daro savo darbą
Pašnekovė sako, kad, jeigu tik supranti, kad tavo veiksmas kažką pakeitė, apima begalinis džiaugsmas. Pasak jos, gerumas, kuriuo žmogus pasidalina, sklinda tolyn.
„Aš nesakau, kad esu išgelbėjusi šimtus ar tūkstančių gyvybių. Aš neskaičiuoju, tiesiog darau savo darbą. Padėti visada yra džiaugsmas. O man dar yra buvę ir atvejų – iš tų, kur gatvėje teikiau pirmąją pagalbą – yra buvę atvejų, kad po savaitės žmonės susiranda, paskambina, padėkoja. Netgi tais atvejais, kai galbūt tos išeitys nebuvo geros...Manau, kad vien tas žinojimas, kad kažkas priėjo prie tavo artimo, nepaliko jo vieno, labai paliečia. Aš pasakysiu taip: tas gerumas, kuriuo pasidalini, eina grandine tolyn ir paliečia daug daugiau žmonių“, – kalba Asta.
Neleidžia emocijoms užvaldyti
Gydytoja anestezeologė-reanimatologė ir profesionali gaivintoja pripažįsta, kad ne visada pasiseka išgelbėti žmonių gyvybes – su tuo susiduria visi gydytojai, ir jausmai, sako ji, tikrai kyla.
„Bet koks gydytojas ar medikas turi šitą patirtį – mes esame profesionalai, bet mes lygiai taip pat liūdim su liūdinčiais ir kenčiam su kenčiančiais. Išgyvename tuos pačius jausmus, tik mes neturime teisės sau leisti, kad tie jausmai mus užvaldytų. Mes turime dirbti, kai esame darbe.
Kai tavo pastangos neduoda vaisių, aišku, kad išgyveni liūdesį ir tą nešiesi kažkurį laiką. Nuo tų stiprių jausmų kenčia mūsų artimieji, mūsų šeimos – su tuo reikia susitvarkyti, reikia laiko atsigauti“, – kalbėjo Asta.
Nominantė į metų kaunietes
Dėl šios savo veiklos Asta ir užsitarnavo nominaciją į 2016-ųjų metų kaunietės titulą ir tapo finaliste.
„Nemanau, kad esu išskirtinė, – pradeda pokalbį Asta. – Neabejoju, kad pastebėjo ne mane kaip asmenį, o mano veiklą – pirmosios pagalbos mokymą Lietuvoje. Šiuo metu mūsų visuomenė yra nepasiruošusi padėti. Apie pirmąją pagalbą visuomenėje vyrauja mitai, kad geriau nieko nedaryti, nes gali pakenkti, o realiai situacija yra tokia, kad kiekvienas žmogus nelaimės valandą gali išgelbėti kito žmogaus sveikatą ir gyvybę“, – pasakoja gydytoja.
„Aš daugiau kaip dešimtmetį dirbu didžiausioje Lietuvoje mokymų kompanijoje, kuri yra didžiausia Lietuvoje, esame apmokę virš 50 tūkst. žmonių. Aš dėl to matau skirtumą, ką gali žmonės, kurie nebijo prieiti prie nukritusio žmogaus, moka daryti krūtinės ląstos paspaudimus. Siekiu pakeisti situaciją Lietuvoje, kad nebūtų tokių skaudžių atvejų, kai visi stovėjo, žiūrėjo į žmogų, kuriam reikia pagalbos, ir niekas nieko nedarė“, – kalbėjo moteris.
Asta sako, kad dabar Lietuvoje su pirmosios pagalbos įgūdžiais yra labai prastai – žmonės šitokius sertifikatus nusiperka, bet nieko neišmoksta, o gatvėje ar kitoje viešoje vietoje kam nors prireikus greitosios pagalbos, tik kas dvidešimtas lietuvis nepabijotų prieiti ir suteikti taip reikalingą pagalbą. Ir tai galima pakeisti.
