„Man yra tekę dainuoti karaokę. Karaokę aš dainuoju neblogai, tik man trūko pasiruošimo. Elementaraus. Man paskutinę minutę sulūžo laptopas ir neturėjau, kaip normaliai surepetuoti kūrinį su fonograma, o teisintis aš nebuvau pasiruošusi. Tiesiog tai nebūtų gerai nuskambėję, jei būčiau sakiusi, kad ištiko bėda – aš tiesiog sukausi iš situacijos.
Kiekvienas žmogus turi teisę pasakyti savo nuomonę. Kad į natą aš nepataikiau – tai faktas. Aš susimoviau, bet man nereikia to patvirtinti. Aš tiesiog sukausi iš padėties, kad neimti, neverkti ir nesakyti „jėzus marija, atleiskit man, aš susimoviau“. Aš žinau, kad aš susimoviau“, – apie pasirodymą „Lietuvos talentuose“ kalbėjo Valdonė.
Klausimas D. Ibelhauptaitei
Mergina sako dar prieš lipdama į sceną žinojusi, kad jai nepavyks – ji buvo ir nepakankamai pasiruošusi, ir keturi teisėjai su sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ją nuteikė ne itin pozityviai.
„Pačios Dalios (projekto teisėjos Dalios Ibelhauptaitės – red.) aš norėjau paklausti, ar ji ir gyvenime tokia? Tokia kategoriška? Ar ta teisėjų pozicija į mane ir kasdieniniame gyvenime tokia? Aš nesijaučiu įskaudinta, bet man kyla tokių klausimų, kurių nedrįsau paklausti ten...
Galbūt aš ir nepataikiau į tonaciją, bet man tas teisėjų pasisakymas... Tiesiog buvo galima pasakyti, kad „jūs pasistenkite ir mes lauksime jūsų kitais metais“ – taip būčiau padariusi aš. Sutinku, kad aš tikrai galėjau pasirodyti geriau. Visgi iš žemaitiško principo aš dalyvausiu „Lietuvos talentuose“ ir kitais metais. Jeigu ten sėdės Dalia, aš būtinai dalyvausiu“, – principingai nusiteikusi pasakojo mergina.
Visgi Valdonė sako, kad ji, lipdama į „Lietuvos talentų“ sceną pasielgė drąsiai, o emociją, kurią norėjo išgyventi, gavo.
„Aš norėjau pajausti tą patį, kada mokiausi profesinėje mokykloje ir tada manęs buvo pilna visur. Aš visur dalyvaudavau, jeigu reikėdavo kur pasireikšti – visada Valdonė būdavo. Man yra svarbu tai, kad žiūrovas priima tave tokį, koks esi“, – sakė ji.
Augo vaikų namuose
Pokalbiui spėjus įsibėgėti, Valdonė nuoširdžiai papasakoja, kad užaugo ji ne tėvų, o valdiškuose namuose.
„Prieš aštuonerius metus ta mergina, kuri prieš jus sėdi dabar, išėjo iš vaikų namų ir pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Šia tema kalbu labai nenoriai, daug ten išgyvenau.
Telšių globos namuose gyvenau aštuonerius metus. Kadangi mama neturėjo galimybės mūsų auginti (Valdonė turi sesę, su kuria nebendrauja – red.), kai man suėjo dešimt metų, manęs paklausė, kur noriu gyventi – pas mamytę ar vaikų namuose. Nežinau, kodėl man taip susišvietė, bet aš pasirinkau vaikų namus. Po kurio laiko aš pasigailėjau“, – kalba Valdonė, pripažindama, kad niekada neturėjusi artimo ryšio su mama.
Mamos netektis
Išėjusi iš globos namų, mergina baigė kulinarijos mokslus, nors ir nuo pat pradžių suprato, kad ta profesija ne jai. Baigusi mokslus Valdonė emigravo į Angliją ir prižiūrėjo draugės vaiką.
„Išbuvusi ten beveik metus, sužinojau, kad mama serga vėžiu. Tada viskas labai negražiai apsivertė aukštyn kojomis: kai žinai, kad žmogui liko keli mėnesiai gyventi, automatiškai viskas sugriūna. Aš galvojau toliau mokytis, bet tie planai žlugo. Mano mama prieš ketverius metus mirė, o aš gedėjau gal dvejus metus. Labai skaudžiai tai išgyvenau, ir dar dabar išgyvenu. Kai tu žinai, kad yra žmogus, kuriam gali paskambinti, paklausti, kaip jis laikosi, tai yra svarbu...“ – pasakojo mergina.
Vėliau mergina emigravo ir dar kartelį, bet, neilgai trukus, meilės buvo parginta atgal į Lietuvą. Visgi meilės istorija buvo skaudi: Valdonė su mylimuoju išsiskyrė – tai mergina sako išgyvenusi labai skaudžiai ir šiuo metu ji nenori įsipareigoti niekam.
„Aš įsipareigoju sau: gerbti save ir mylėti, ir tegu kuris laikas taip ir lieka“, – sako Valdonė.
Darbas prekyboje
Tad grįžusi į Lietuvą Valdonė pradėjo dirbti kasininke, ir tai, prisipažįsta mergina, jai buvo labai sunku.
„Pirma ilgalaikė mano darbovietė buvo Žemuosiuose Paneriuose, Parduotuvėje „Iki“. Pradžia buvo labai sunki. Tu negali sakyti to, ką galvoji. Klientūra ten yra savotiška – mano kasa buvo ta, už kurios nugaros yra alkoholis, tai man kliūdavo patys nemaloniausi klientai. Ten pradirbau dvejus metus ir mokiausi bendrauti su žmonėmis.
Galbūt aš ne visada esu tas žiedelis ant gimtadienio torto. Mes visi turime savo jautrią vietą, o mano jautri vieta – ta mamos netektis. Bet nereikia manęs nupiešti kaip vargšės mergaitės. Aš išmokau save gerbti, mylėti, išmokau pasikloti pamatą sau pačiam“, – kalba Valdonė.
Dabar kitoje „Iki“ parduotuvėje dirbanti Valdonė sako, kad kasininkės darbas yra labai sunkus ir fiziškai, ir protiškai: turi būti nuolat budrus, o kur dar ginčai, nesusipratimai su klientais. Valdonė sako, kad maždaug pusė pirkėjų žiūri į kasininkus iš aukšto, tačiau labiausiai ją siutina net ne tai.
„Būna, ateina žmonės prie kasos ir tada jau pamato, kad nebenori tos prekės. Tada aš jam ir sakau: „ar jūs dabar tik supratote, kad tos prekės nebenorit, ar jau anksčiau žinojot??“. Man užverda kraujas“, – sako karšto charakterio mergina.
Valdonė sako, kad ji labai mėgsta bendrauti, o geriausiai jai sekasi tai daryti su vaikais – visuomet prie kasų juos pašnekinanti, o suaugusiais, kalba mergina, būna visaip.
Valdonės svajonės
Valdonė sako, kad jos siekiamybė nėra dirbti visą gyvenimą kasininke, bet žvaigžde ji irgi būti nenori.
„Norėčiau išbandyti vaidybą, bet šį planą kol kas irgi reikia atidėti. Vaidybos studijos kainuoja brangiai, o imti paskolą nėra pats protingiausias sprendimas.
Aš retai kada svajoju, todėl, kad svajonės išsipildo, o kai jos išsipildo ir tu matai, kad jos išsipildo ne taip, kaip tu norėjai.... Reikia svajoti atsakingai“, – sako mergina.
Galiausiai Valdonė nori perduoti žinutė tiek „Lietuvos talentų“ teisėjams, tiek žiūrovams, tiek visai Lietuvai. „Aš dar sugrįšiu!“ – ryžtingai sako mergina.
