Lietuvos moksleivių ir studentų pasiekimai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose ir olimpiadose ne tik džiugina jų mokytojus ir dėstytojus, bet ir paglosto savimeilę tėvams. Dažniausiai pergalės euforijos akimirką pamirštama, kiek sunkaus darbo reikia įdėti, kad, net ir būdamas labai gabus, žmogus pasiektų užsibrėžtų tikslų.
Lietuvoje vis dažniau prabylama apie tai, kad mūsų šalyje neskiriama pakankamai dėmesio gabių vaikų ugdymui. Naujienų portalo „Balsas.lt“ šia tema kalbinta Gabių vaikų akademijos vadovė Ingrida Ramanauskienė sutiko papasakoti apie gabių vaikų ugdymo ypatumus Lietuvoje ir kokia užsienio šalių patirtis šioje srityje.
Kalbėdama apie tai, kokios gabių vaikų ugdymo tendencijos būdingos Lietuvai ir kitoms užsienio šalims, pašnekovė sakė: „Išskiriami trys gabių vaikų ugdymo diferenciavimo būdai: mokymosi pagreitinimas, turinio praplėtimas ir grupavimas – arba jų kombinacijos Teoriškai Lietuvoje gali būti taikomi visi būdai, bet iš tiesų sistemingai nevykdomas nei vienas. Lietuvoje taikymas atsitiktinis, pavienių entuziastų (mokytojų ar mokyklos administracijos palaikomų ir skatinamų entuziastų grupelės) savimonės reikalas.“
Kol kiti dirba – mes kalbam
Apie tai, kokias naujoves taiko užsienio šalių edukologai ir, ar jų darbo principai labai skiriasi nuo to, kaip dirbama su gabiais vaikais Lietuvoje, I. Ramanauskienė sakė: „Atskirose šalyse situacija nevienoda, vienos šalys siekia suteikti poreikius atitinkantį ugdymą gabiems vaikams: Jungtinė Karalystė, Austrija, Vendrija, Vokietija, JAV, Naujoji Zelandija, Australija, kitos sugeba apskritai užtikrinti diferencijuotą ugdymą visiems vaikams, pavyzdžiui, skandinavai. Tačiau esminis skirtumas tarp šių šalių ir Lietuvos – skiriasi politika ir jos įgyvendinimas. Jie nusistato prioritetus ir daro, o mes kalbam.“
Pašnekovės teigimu, pasaulyje gabių vaikų raidos, ugdymo specifikos ir tinkamų ugdymo metodų tyrimai vykdomi jau keliasdešimt metų, dažnai tai tęstiniai ilgamečiai tyrimai. Didelį indėlį šioje srityje įnešė psichologijos mokslas, nagrinėjantis pažinimo principus ir raidą.
„Lietuvoje nežinoma ir, kartais atrodo, nenorima žinoti, kaip su gabiais vaikais dirbti. Nors Lietuvoje žinomi įvairūs pasaulyje išbandyti ugdymo metodai, jie taikomi labai vangiai. Didžiausios problemos: mokytojų vidinės motyvacijos ir pasirengimo trūkumas, praktiniam darbui paruoštos mokymo medžiagos trūkumas. Net ir stipresniems mokiniams skirtos mokymo priemonės nenaudoja gabiems vaikams naudingų ugdymo metodų“, – sakė I. Ramanauskienė.
Kuriamas tarptautinis ekspertų tinklas
Neseniai I. Ramanauskienė dalyvavo Vengrijoje vykusioje konferencijoje, kurioje buvo aptariami gabių vaikų ugdymo klausimai: „I-oji Europos paramos talentams konferencija Budapešte buvo skirta daugiau problemos aktualizavimui: didinti paramą gabių vaikų ugdymui visoje Europoje, kurti šioje srityje dirbančių mokslo ir praktikos ekspertų tinklą, o ne giliai metodinei analizei. Buvo daug kalbama apie STEM (science, technology, engineering, mathematics) profesijų svarbą ir apie akademiškai gabių vaikų ugdymo svarbą užtikrinant mokslo pažangą ir jo taikymą praktinių pasaulio problemų sprendimui“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
Kalbėdama apie kitų kitų šalių gerąją patirtį gabių vaikų ugdymo srityje, I. Ramanauskienė sakė: „Buvo pristatoma atskirų šalių patirtis. Atskiros šalys formuoja ilgalaikes gabių vaikų ugdymo strategijas aukščiausiame lygmenyje ir skiria adekvatų finansavimą jų įgyvendinimui. Pavyzdžiui, Vengrijos parlamentas priėmė 20 m. strategiją. Vienas įdomesnių atvejų – Suomija. Suomiai pirmauja tarptautiniame PISA tyrime, tačiau ir tokioje situacijoje įžvelgė savo silpnas vietas (aukščiausių pasiekimų dalyje jų mokinių rezultatai silpni) ir įgyvendina ilgalaikę gabiausių vaikų ugdymo kokybės gerinimo strategiją.“
Ko pasimokyti gali Lietuva?
Apie tai, ko darbe su gabiais vaikais labiausiai trūksta Lietuvai, pašnekovė sakė: „Trūksta problemos pripažinimo, supratimo, kad visi vaikai turi gauti ugdymą pagal jų gebėjimus ir poreikius bei suvokimo, kad aukštas technologijas kuria talentai, kuriuos reikia ugdyti nuo mažens. Trūksta noro ir sugebėjimo objektyviai nustatyti naudingiausius ilgalaikius prioritetus ir veiksmingą strategiją jų pasiekimui.“
I. Ramanauskienė taip pat užsiminė, kad dažnai trūksta valios ir nuoseklumo priimtas strategijas įgyvendinti. „Trūksta mokytojų vidinės motyvacijos, kompetencijos, ugdymo priemonių. Tačiau svarbiausia – mokytojų vidinė motyvacija. Kaip pats nesimokydamas ir daugybę vis tą patį kartodamas mokytojas gali užtikrinti kokybišką ugdymą gabiems vaikams?“ – klausė pašnekovė.
Vaikų sėkmės garantas – tėvai?
Kai kalbama apie tai, kas atsakingas už tai, kad vaiko gabumai būtų laiku pastebėti ir jam augant tinkamai atskleisti, dažnai tėvai pirštu rodo į mokytojus ir teigia, kad tai ne tik jų pareiga, bet ir tiesioginis darbas, o pedagogai, savo ruožtu, primena tėvams, kad vaiko ugdymas pirmiausiai yra jų užduotis.
Apie tai, kaip prie gabių vaikų ugdymo gali prisidėti tėvai, pašnekovė sakė: „Tėvai yra pagrindinis vaiko (ne)sėkmės veiksnys visose visuomenėse ir visomis sąlygomis. Vaiko vertybės, motyvacija, savigarba, valia, formuojasi šeimoje. Berods, suomių švietimo kokybės strategija buvo pagrįsta mamų išsilavinimo kėlimu. Tyrimai patvirtina, kad vaikams svarbu palaikanti aplinka, bendravimo ir charakterio sąvybių ugdymas, galimybės mokytis ir lavintis. Taigi, bent 2 iš 3 priklauso nuo šeimos. O reikalauti iš mokyklos ir mokytojų pagal vaiko gebėjimus diferencijuoto ugdymo – tai yra minimum, ką privalo padaryti gabių vaikų tėvai.“
