Gegužės 20 dieną Kauno valstybinis dramos teatras pradėjo gastroles Vilniuje. Nacionaliniame dramos teatre ir buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje bus parodyti net penki per pastaruosius metus režisierių Gintaro Varno ir Valiaus Tertelio sukurti naujausi spektakliai. Vilniečiai turės progos pamatyti teatro meno vadovo Gintaro Varno darbus, pelniusius beveik visus pagrindinius metų scenos meno apdovanojimus Lietuvoje.
Už spektaklių „Nusikaltimas ir bausmė“, „Nusiaubta šalis“ ir „Švyturys“ režisūrą menininkas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, „Fortūnos“ statulėle ir „Lietuvos teatrų pavasario“ pagrindiniu prizu, taip pat pastebėti ir įvertinti buvo ir kiti šių spektaklių kūrėjai…
Šį rudenį Kauno dramos teatras minės 85 metų jubiliejų. Neeilinį savo gimtadienį teatras pasitinka atsinaujinęs, pakeitęs savo veidą, žadantis nemažai ambicingų planų ir sumanymų… Gastrolių sostinėje išvakarėse išsamiau apie tai Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ su teatro meno vadovu režisieriumi Gintaru Varnu kalbėjosi žurnalistė Gailutė Jankauskienė.
Prisimenu tuos laikus, kai kiekvieną pavasarį gastrolių į Vilnių atvykdavo Kauno dramos teatras. Vilniečiai turėjo puikią progą pamatyti geriausius šio teatro spektaklius. Pastaruoju metu tokios gastrolės turbūt kiekvienam teatrui yra prabangos dalykas. Išvažiuoti, o šiuo atveju net su penkiais spektakliais, į kitą miestą turbūt iš tiesų nėra paprasta. Norėčiau jūsų klausti, ar nepasigendate gyvesnės apykaitos tarp teatrų?
Apykaita vyksta. Bet žinot, nuo blokados laikų su teatrais įvyko keletas keistų dalykų. Paankstėjo spektaklių laikas. Dauguma teatrų dabar vaidina 18 valandą. Nemanau, kad tai gerai. Antras dalykas - išnyko tos didžiosios gastrolės. Manau, laikas jau pasikeitė: dabar jau nebe blokada ir tikrai ne pirmieji nepriklausomybės metai, turėtų pagyvėti ir teatrų gastrolės... Galima gauti pinigų tam, kad tos gastrolės atsipirktų, kad jos nebūtų nuostolingos. Tą tokią mažų važinėjimų tradiciją dabar net vadina ne gastrolėmis, o viešnage. Vienai dienai atvažiuoja su vienu spektakliu, ir viskas. Tai nerimti dalykai...
Na, o šioms gastrolėms Vilniuje ruošėmės jau nuo sezono pradžios. Manyčiau, jos turėtų būti tarsi tokia pirmoji kregždė. Galvojame pratęsti tą senųjų laikų tradiciją, kai Kaunas visada gegužės mėnesį sėdėdavo Vilniuje. O Vilniaus nacionalinis (tuo metu - akademinis) gyvendavo Kaune. Tikiuosi, kad ateityje su Nacionaliniu teatru mes susitarsime dėl gastrolių ilgesniam laikui, gal dviem savaitėms. Žodžiu, tas procesas turėtų ilgėti.
Kitas dalykas, čia toks, sakyčiau, ypatingas atvejis. Atsirado vieni rėmėjai, kurie tiesiog paskambino į teatrą ir pasakė: mes norime remti Kauno teatrą, bet vienu tiksliniu punktu - būtent jo gastroles Vilniuje!
Tai tie rėmėjai, ko gero, iš Vilniaus?
Taip, be abejo. Tai yra vilniečiai. „Sintagma“ - labai rimta kompiuterinių programų kūrimo įmonė, kuri nutarė atsivežti Kauno teatrą.
Duok Dieve, daugiau tokių rėmėjų visiems teatrams! Na, o į Vilnių jūs atvešite penkis per pastaruosius metus sukurtus spektaklius. Tai naujausi jūsų sukurti spektakliai ir vienas režisieriaus Valiaus Tertelio darbas pagal Sarah Kane pjesę „4.48 Psichozė“. Turbūt drąsiai galiu teigti, kad tai yra geriausi spektakliai ne tik Kauno scenoje, bet ir apskritai visame dabartiniame Lietuvos teatro kontekste. Kadangi būtent jūsų režisuoti spektakliai „Nusikaltimas ir bausmė“, „Nusiaubta šalis“, „Švyturys“ yra pelnę bene daugiausia apdovanojimų šiame sezone. Kaip paaiškinti tokią sezono sėkmę? Kaip jūs pats sau aiškinate? Kas tai - puiki teatro vadyba, puikus vadovų tandemas, jauni energingi žmonės prie teatro vairo?.. Ar tam tikras kūrybinis teatro pakilimas?
Teatro pakilimas turbūt iš tiesų jaučiamas. Bet aš sakyčiau, kad tai yra praeito ir šio sezono labai didelio darbo rezultatas. „Nusikaltimas ir bausmė“ bei „Nusiaubta šalis“ buvo pastatyti netgi vienu metu, paraleliai. Kaune buvo baigiamas „Nusikaltimas ir bausmė“, o Vilniuje repetuojama „Nusiaubta šalis“. Tas, žinoma, buvo susiję su „Naujosios dramos akcija“, į kurią turėjo atvažiuoti ir atvažiavo pats pjesės autorius Tankredas Dorstas. Premjera susijusi su partneriais, su švedais, su Menų spaustuve… Žodžiu, tai buvo neišvengiama. Kartais man atrodo, kad ta neišvengiamybė yra visai neblogas dalykas. Bet, kita vertus, suprantu, kad tokie sezonai negali būti kiekvienais metais. Du iš tų spektaklių yra iš tikrųjų milžiniški! Ir savo apimtimi, ir veikėjų, ir įvykių gausa, ir savo netradicinėmis erdvėmis… Žodžiu, tie spektakliai yra iš tikrųjų patys sudėtingiausi ir galbūt dėl to - patys įdomiausi.
Iš kritikų ir ypač iš laisvų, nepriklausomų režisierių, netgi iš žiūrovų, mes dažnai girdime tokią nuomonę, kad valstybiniai teatrai kūrybiniu požiūriu šiandien išgyvena tam tikrą sąstingį. Juose neva dominuoja toks daugiau komercinis repertuaras, jaučiamas pataikavimas publikai, nebuvimas jokių meninių kriterijų, spektaklius gali statyti bet kas… Stebėdami Kauno teatro nusiteikimą šiandien, galime sakyti, kad visi šitie pasakymai jam tarsi negalioja. Pvz., prisiminkim kad ir tokį įdomų faktą: būtent dėl abejotino meninio lygio rudenį buvo nuimtas Alberto Vidžiūno spektaklis „Debesys“… Vadinasi, teatrui ne tas pats, kokie spektakliai yra vaidinami jo scenoje. Aš noriu klausti apie tuos meninius kriterijus.
Vis dėlto ir Kaunui tie jūsų paminėti pasakymai galioja. Būna ir ten blogų spektaklių. Tiktai reikia padaryti taip, kad jų nebūtų. Tai iš tikrųjų labai sunku.
Dabar valstybiniai teatrai išgyvena tiesiog paradoksalią situaciją. Lietuvoje yra daug gerų režisierių. Na, tokių žvaigždžių - bent jau penkios! Mažai mūsų šaliai tai yra labai daug. Bet pamėginkit nors vieną iš jų pakviesti, pavyzdžiui, kad ir į Kauno teatrą. Nelabai išeis, nelabai. O kažkas juk turi statyti tuos spektaklius! Kita medalio pusė: Lietuvoje nėra gerų režisierių! Tie gerieji stato kažkur kitur, užsieniuose. Jie yra per daug užimti arba turi savus teatrus ir niekur kitur nelenda… Tai štai ir išeina toks paradoksas, kad repertuarą sudaryti nėra taip jau lengva.Mes, žinoma, ir kitiems metams turime tam tikrų sumanymų. Be abejo, rizikingų taip pat. Toji rizika vienu metu pasiteisina, kitu išeina - tiesiog debesys... Tad mūsų tikslas, kad tų debesų būtų kuo mažiau arba išvis nebūtų. Aišku, tai yra toks, sakykime, vidinis meninis kriterijus. Galbūt esu per žiaurus, bet tikrai suprantu, kas yra kas. Aš suprantu, kuris spektaklis blogas, o kuris - geras. Todėl man nesinori, kad teatre būtų dar daugiau blogų spektaklių, negu jų yra dabar.
Aišku, teatras turi atsinaujinti. Ir ne tik pastatu, bet ir spektakliais, galbūt kažkokiomis naujomis kryptimis ir visais kitais požiūriais. Ir netgi nauja publika…
Beje, apie publiką. Vienoje interneto svetainėje teko perskaityti tokį atsiliepimą po „Nusikaltimo ir bausmės“ premjeros. Žiūrovas rašo, kad tai yra „spektaklis, kurį būtinai turi pamatyti ir tie, kurie apskritai nevaikšto į teatrą...“ Taigi publika. Kokia publika šiandien vaikšto į Kauno dramos teatrą? Teatrą, turintį seniausias tradicijas?
Yra senoji Kauno teatro publika, auginta senųjų tradicijų. Ir yra jaunimas, kuris teatrą atrado visai neseniai, kuris neragavo, nekvėpavo nei Jurašo, nei Vaitkaus, nei Padegimo spektakliais... Bet jie ateina ir atranda teatrą. Esu giliai nustebęs, kad, pavyzdžiui, į spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“ plūste plūsta jaunimas. Sėdi penkias valandas, kenčia ar ką jie ten daro, nežinau, bet juos visa tai traukia. O „Švyturys“ yra absoliučiai jaunimo spektaklis! Žodžiu, į teatrą ateina nauja publika.
Kita vertus, suprantu, kad negalima apsiriboti ta didžiosios salės, Kauno publika. Geriausiai man tą parodė vienas pavyzdys. Pernai Kaune rodėme „Nusiaubtą šalį“. Pirmoji premjera buvo Vilniuje, vėliau Klaipėdoje ir trečioji - Kaune. Spektaklį mes vaidinome buvusio Kauno audinių fabriko metaliniame angare. Ir ką? Teatro publika - ta, kuri ateina į premjeras, į peržiūras, tokia vadinama sava, į tą premjerą net neatėjo! Ji mano, kad čia tiesiog - ne teatras! Tai štai - daliai publikos reikia tik didžiosios salės (kažkodėl būtinai didžiosios!), su tais krėslais ir t.t. O į kitas erdves (dabar mes jau daug vaidiname ir mažosiose salėse - angaruose, Ilgojoje salėje) ateina visai kita publika, kuriai reikia kitokio teatro, kuriai nereikia krėslų…
Taigi tada, po tos premjeros, aš ir supratau, kad svarbu patraukti įvairią publiką. Būtent tam tikslui neseniai Kaune atsirado toks teatras teatre. Jis dar tik gimsta. Tai yra vadinamasis Sriubos teatras, kurio pirmoji premjera Juhano Smullo „Svečiuose pas pulkininko našlę“ neseniai įvyko. Pagrindinį vaidmenį ten kuria Milė Šablauskaitė, režisierė Danutė Juronytė. Netrukus dar vieną šmaikštų ir piktą spektaklį pradės repetuoti Daiva Stubraitė. Po vasaros Sriubos teatras turėtų persikelti į mažųjų scenų kiemelį. Jam skirsime vieną patalpą. Ir tai bus savotiška tokių nedidelių aktorių spektaklių (aišku, ne tragedijų) laboratorija.
Tiesiog Sriubos teatre žmonės galės gerai praleisti laiką.
Taip. Ir netgi ne vakare. Per pietus! Čia atėję jie gauna dubenį skanios sriubos ir šmaikštų spektaklį!Žodžiu, publikos paieškos įvairiomis kryptimis turėtų tęstis ir kitą sezoną. Mėginsime jį padaryti galbūt tokį nelabai sušukuotą, nelabai klasikinį, monumentalų, koks buvo šis besibaigiąs sezonas, su tokiais gigantiškais veikalais. Beje, kitą sezoną bus kuriamas ir šokio spektaklis. Gytis Ivanauskas debiutuos kaip choreografas, jis Kaune ir ne tik Kaune (bet Kaune ypač!) jau yra žvaigždė. Žodžiu, tai bus tikrai jaunimo publikai skirtas darbas.
Prakalbote apie būsimą sezoną, apie teatro viziją… Rudenį Kauno dramos teatras minės solidų 85 metų jubiliejų. Teko girdėti, kad šią sukaktį teatras pasitiks iš tiesų ambicingais sumanymais…
Jubiliejui teatras leidžia paskutinių penkerių metų spektaklių knygą. Ten bus spektaklių apžvalgos, interviu su aktoriais, režisieriais ir t.t. Taip pat leisime Giedriaus Puskunigio Kauno teatrui parašytos teatro muzikos kompaktinį diską.
Svarbiausias rudens sezono pirmosios pusės įvykis bus skirtas vaikams. Tai H. Ch. Anderseno festivalis, kuriame kviečiame dalyvauti ne tik Kauno, bet ir kitus Lietuvos teatrus. Tarėmės su Muzikos akademijos dviem aktorių ir režisierių kursais. Jie sukurs savas Anderseno versijas. Į festivalį kviesimės ir vaikus, įvairias moksleivių studijas. Lietuvoje teatrai labai atsainiai žiūri į vaikiškus spektaklius. Pasakysiu tokią viešą paslaptį - tai vadinama „chaltūra“. Pastatoma per mėnesį, vaidina blogiausi aktoriai, o ir stato bet kas. Festivalio metu kelsime klausimą - kas yra ta pasaka teatre. Ar jinai dar gyva, o gal ją jau reikia palaidoti? Ar tiesiog ieškoti kažkokių naujų formų ir t.t.
Dabar pakalbėkime apie jūsų kūrybinę poziciją. Jūs vadovaujate vienam iš įdomiausių Lietuvos teatrų. Galima sakyti, turite savo teatrą, turite nuolatinę teatro trupę. Tai galbūt jums yra šiek tiek lengviau negu, sakykime, laisvam, samdomam režisieriui?
Kad lengviau, aš nepasakyčiau.
Ko gero, dauguma menininkų svajoja suburti savo trupę, turėti savo teatrą…
Tada aš esu iš tos mažumos. Tiesą pasakius, aš labai nesiveržiau į tas pareigas. Iš tikrųjų buvau tiesiog įkalbėtas ir dabar vykdau tas pareigas.
Turėti teatrą - tai lazda su dviem galais. Viena vertus - lengviau, kita vertus - sunkiau. Kadangi atsakomybė yra dviguba. Atsakai ne tik už save, ne tik už savo spektaklius, bet apskritai - už visą teatrą, visą jo repertuarą, to repertuaro kokybę galų gale… Ir ta atsakomybė iš tikrųjų yra labai net nemaža. Jeigu į tai žiūrima rimtai, be abejo.
Labai skaudus trupės klausimas. Bet čia irgi lazda su dviem galais. Dar nebūdamas meno vadovu, aš jau turėjau trupę. Ir jau senokai, jau turbūt nuo „Tolimos šalie“ laikų. Jinai visada buvo rinktinė, jinai niekada nebuvo pririšta prie esamos buhalterinės Kauno teatro trupės. Ir visuose geriausiuose spektakliuose, pamatysite, vaidina daug vilniečių. Iš tikrųjų tai vieni iš geriausių aktorių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Kauno trupė yra nesubalansuota, trupėje yra žmonių, kurie galbūt gali kažką vaidinti, bet šiuo atveju aš pasakyčiau taip - galėtų, bet gal kitame teatre…Jeigu yra geresnių aktorių, aš renkuosi geresnius. Gal tai ir žiauru, bet prie tos buhalterinės trupės nenoriu prisirišti. Manyčiau, kad ir Gyčio Padegimo laikotarpio minusas buvo tas, jog jis griežtai apsiribojo Kauno etatine trupe ir neleido nieko kviestis iš šalies, tik su labai retomis išimtimis. Rezultatas - akivaizdus.
Beje, galiu pasakyti džiuginančią žinią, kad šiemet akademijoje bus renkamas kursas Kauno teatrui.
Kas jį renka?
Jį renka Gintaras Varnas ir Arūnas Sakalauskas. Tas kursas turėtų įnešti naujo kraujo, naujos energijos. Juk nenormalu, kai trupėje jauniausias aktorius yra 30 ir kelerių metų. Tai dėl to visus jaunus aktorius dabar kviečiamės iš Vilniaus.
Kauno dramos teatro trupė nuo seno garsėjo labai gerais aktoriais. Tačiau stipri kūrėjų komanda turbūt ne visada būna ištikima savo vedliui. Prisiminkime ankstesnę Kauno teatro istoriją: po 13 puikiausių kūrybinių metų Jonas Vaitkus buvo išmestas iš to teatro būtent aktorių trupės. Panašus likimas ištiko ir vėlesnius šio teatro režisierius. Dabar aš jus šiek tiek provokuoju: sakykit, ar nebijote, kad toji trupė, kurią jūs subursite, kad ir iš tų jaunų, labai kūrybiškų žmonių, vieną dieną tiesiog pasakys - mums Gintaro Varno nebereikia…
Visai tikiu, kad taip ir bus! Tokia yra teatro prigimtis.
Tačiau juk ne kiekviename teatre taip atsitinka.
Ne kiekviename. Kažkas ten yra tame Kauno teatre... (juokiasi) Yra, yra… Ir dėl to daugelis režisierių, tiesą sakant, bijo dirbti Kauno teatre. Nežinau, kodėl bijo, bet pradedu nujausti… Bet jeigu tai įvyktų, visiškai nesistebėčiau. Jeigu būtų koks nors sukilimas, ramiai išeičiau. Nesu labai prisirišęs prie tų pareigų. Netgi gal per mažai esu prisirišęs.
Pareigos pareigomis, bet juk yra ir tam tikras kūrybinis įdirbis, paliekama kažkokia tavo kūrybos dalis…
Suprantu, bet reikia keistis. Ir pačiam keistis. Aš nenorėčiau visą gyvenimą prisirišti prie vieno teatro. Galų gale tai turbūt ir neįmanoma. Žmonės atsibosta. Ir aktoriai režisieriui, ir režisierius - aktoriams. Dėl to tikrai reikia keisti vietas, trupes… Aš nesiruošiu ten iki grabo lentos dirbti... Na, dabar aš linksmai kalbu, kol dar nėra kažkokių išdavysčių. Kai jos ateis, gal aš taip linksmai nekalbėsiu. Bet suprantu, kad toks gyvenimas. Teatro prigimtis ypatinga. Teatras yra konfliktinis menas savo esme. Muzika gali būti nekonfliktinė, gali būti labai graži, labai rami, meditatyvi. Teatras meditatyvus negali būti, nes jo esmė, kiekvienos dramos esmė, - ar tai būtų komedija, ar tragedija, - yra konfliktas. Todėl tie žmonės, kurie visą gyvenimą scenoje vaidina konfliktus, jie negali būti nekonfliktiški gyvenime.
Bet jūs sutinkate su ta mintimi, kad teatrui, kaip ir kiekvienam kūrybiniam organizmui, yra reikalingas vedlys, tiksliau - lyderis?
Be abejo, reikalingas! Aš nelabai tikiu trupėmis be stiprių režisierių. Nacionalinio teatro pavyzdys…
O gal tai galėtų būti tokie namai, kur visiems yra gerai?
Būna tokių etapų. Sakysime, Ingmarą Bergmaną irgi išėdė iš Dramateno. Po to buvo toks periodas, kai teatrui vadovavo prodiuseris, dirbo įvairūs režisieriai. Ir tas pats Bergmanas buvo kviečiamas. Galų gale paties teatro istorija keičiasi, po tų pakilimų visada būna baisūs atoslūgiai. O po atoslūgių - pakilimai…
…ir visuomeninis gyvenimas daro įtaką teatrui...
…taip, taip, be abejo. Turi įtakos viskas. Dėl to tokio vieno recepto nėra. Nors, aišku, lietuviškos tradicijos repertuariniame teatre (nors ta lietuviška tradicija yra kilusi iš rusų tradicijos, labai susijusi su rusų teatru), vis dėlto meninis lyderis visada buvo režisierius. Ir nuo jo, be abejo, priklauso to teatro veidas ir jo kūrybinės potencijos.
O šiais laikais šalia režisieriaus turbūt turi būti dar ir geras vadybininkas, ar ne?
Turi būti. Ir ne vienas. Muzikos akademijoje yra Vaidybos katedra, o teatre aš tai vadinu vadybos katedra. Tu gali pastatyti spektaklį, bet jeigu vadyba toliau jo nepardavinėja, tai...
…juo labiau, kad atsirado ir labai daug galimybių - koprodiusavimo, ryšiai su užsieniais, festivaliai ir t.t. Ar Kauno dramos teatre visa tai jau juda?
Aš nepasakyčiau, kad taip jau labai juda. Gal tai ir teisinga, kad pirmiausia mes norime susitvarkyti su savo įvaizdžiu. Jau pakeistas teatro pavadinimas, jame nebeliko žodžio „akademinis“. Liko - Kauno valstybinis dramos teatras. Pakeistas teatro stilius, pristatytas naujas teatro logotipas. Tas 7-8-ojo dešimtmečio kaukes jau išmetėme, jau visą sezoną jų nenaudojome. Dabar yra Igno Maldžiūno sukurtas naujas teatro logotipas ir naujas teatro šriftas. Kitaip sakant, pradedame nuo fasado.
Po mėnesio atidarysime naują interneto puslapį. Jis, kaip žada kūrėjai, turės būti geriausias iš Lietuvos teatrų. Gal taip ir bus.
Pokalbio pabaigoje - dar vienas šiek tiek provokacinis klausimas. Apie kritiką. Prieš keletą metų „Kultūros savaitėje“ jūs gana skaudžiai kalbėjote apie šią teatro proceso dalį. Jūs tiesiog minėjote, kad nėra objektyvios, rimtos teatro kritikos. Galbūt dabar, kai jūsų spektakliai buvo puikiai įvertinti, jūs pakeitėte nuomonę?
Pastebiu, kad kritikoje atsiranda naujų pavardžių… Tačiau kai kurių straipsnių aš nesuprantu. Skaitau tris kartus tą patį straipsnį, ir - niekaip! Tiek sudėtingi, kad labai sunku suprasti. Kritikoje pasigesčiau aiškumo ir konceptualumo. Yra ir simpatijos, ir antipatijos, per tuos apdovanojimus - amžinai visokios skolos išlenda, dar kažkas... Taip kažkaip keistai… Bet iš esmės kuo toliau, tuo aš turbūt į tai tiesiog mažiau kreipiu dėmesį. Kai jaunas buvau, labai reaguodavau į kritiką.
Bet ar apskritai tai svarbu? Juk publikos yra, laimimi apdovanojimai…
Visada šalia meno yra jo analizė, jo permąstymas. Tai tiek tik ir svarbu. Žinoma, tiems, kurie domisi. Ar svarbu patiems profesionalams? Na, kažką įžvelgti, ko tu pats neįžvelgei, yra gana įdomu. Arba kaip tik priešingai: kai tu labai galvojai, kad visi supras, o niekas to nesupranta, - irgi yra apie ką pamąstyti…
Kalbame gastrolių Vilniuje išvakarėse. Belieka palinkėti gerų spektaklių! Geros publikos...
Vilniaus gastrolės mums yra labai svarbios. Bet aš manau, kad jos svarbios ir Vilniui. Vilnius turėtų būti pasiilgęs mūsų teatro. Ir dar dėl publikos. Kauno publika santūresnė, rimtesnė. Vilniuje labai jauki publika, juokiasi iš bet ko. Tokios jukios publikos nemačiau niekur! Žodžiu, palinkėkit gero juoko ir gerų ašarų...
„Kultūros savaitė“ - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
