„Manyčiau, kad tai susiję su lietuvių mentalitetu ir tam tikra visuomenės struktūra. Jei peržvelgtume Lietuvos istoriją – ilgą laikotarpį – pastebėtume, kad nuolat dingsta arba yra sunaikinamas vienas sluoksnis.
Pažvelkime į tolimus laikus, į Lietuvos valstybės kūrimąsi ir LDK laikus – tai, be abejo, kunigaikščiai priėmė teisingą sprendimą suartėti su Europa priimdami krikščionybę, bet tai padarė vieni iš paskutiniųjų Europoje. Ir vėlgi tas perėjimo laikas neišvengiamai reiškė, kad Krivių, Vaidilučių ir Vaidilų kasta dingo. Ji turėjo išnykti, nes negalėjo išlikti, o tai reiškia, kad dingo moralinis autoritetas", – sako G. Navaitis.
Moralinio autoriteto svarba
Po krikščionybės atėjimo į Lietuvą turėjo praeiti tam tikras laiko tarpas kol kunigai tapo moraliniai autoritetais.
„Galbūt, tai net buvo viena iš priežasčių, kodėl žlugo Abiejų tautų respublika, nes visada buvo žmonių, kurie sakė, ką reikia daryti, bet nebuvo, kas jų klausė, nes tų žmonių autoritetas nebuvo pripažįstamas.
Vėliau buvo primetama lenkiška, slaviška kultūra – tai nebuvo savas autoritetas. Kunigai galėjo būti autoritetais bendruomenėse, bet su valdžia jie konfliktavo. Vėliau XX amžiuje inteligentija ne itin norėjo prisidėti prie valstybės atkūrimo, todėl turėjo susikurti inteligentija iš paprastų žmonių ir reiktų pasakyti, kad jiems labai neblogai gavosi, tačiau 1940 metais jie buvo pagrindinis taikinys, todėl didžioji inteligentijos dalis atsidūrė Amerikoje arba Sibire.
O šiandien viena iš esminių Lietuvos problemų – sunku rasti moralinį autoritetą. Ką šiandien galėtume taip pavadinti? Jei sakytume profesorius Vytautas Landsbergis – iškart atsiras šaukiančių, ką tas Landsbergis. Galbūt politikoje išvis sunku rasti moralinį autoritetą. Bažnyčia – daliai žmonių yra labai stiprus autoritetas, tačiau yra kita dalis žmonių, kurių santykis su bažnyčia – skeptiškas.
Jei kalbėsime apie inteligentiją – menininkus, rašytojus, dailininkus, kurie labai stipriai reiškėsi valstybės atkūrimo laikotarpiu – šiandien jų balsų beveik negirdime", – dėsto psichologas psichoterapeutas.
Nėra tų, kurių būtų klausoma
G. Navaitis sako, kad šiandien labai būtų sunku pateikti argumentą už tai, kad nesižudyti.
„Galime sakyti, kad gyvenimas gražus, tačiau atsakymas gali būti: "O kas čia gražaus?" Galime sakyti, kad tu esi reikalingas, bet visada bus argumentas prieš, nes tai nėra vien racionalumo ir logikos sritis, tai ir vertybių, apsiprendimų, emocijų sritis. Šiandien galime sakyti: „Nesužudykite, jūs reikalingi šeimai, tautai ir valstybei“, bet kas jų klausys? ", – pabrėžia G. Navaitis.
Todėl psichologas siūlo žiniasklaidai atsisukti ir dažniau įvairiais, visuomenei rūpimais, klausimais, kreiptis į šių laikų tikrąją inteligentiją: rašytojus, dailininkus ir kitus menininkus, psichologų asociacijas.
