Toks įspūdis, kad kai kuriems oponentams gerokai sugadinau nuotaiką, neseniai paskelbęs informaciją apie tikrąją renovacijos situaciją Lietuvoje.
Atvirai šnekant, sunku tuos piliečius ir oponentais traktuoti, kadangi jie kategoriškai nenori tikros informacijos nei girdėti, nei žinoti, kad nesugriūtų ilgai jų galvose statytasis kortų namelis. O kaip paskui save gerbsi be „namelio“ galvoje? Belieka vienintelis saviraiškos kelias – pykti ir tuo pykčiu viešai visus gąsdinti. Toks jau jų suvokimas: „bijo, vadinasi gerbia“.
Ir tai, deja, nebūtinai geriausiomis formomis išsilieja spaudoje bei kitoje žiniasklaidoje. Todėl dar kartą aiškiai kartoju: renovacija Lietuvoje iš tiesų įgauna pagreitį. Gal dar ne tokį, kaip planavome prieš krizę, tačiau veiksmas vyksta ir jo nebesustabdys niekas.
Dabar pasistengsiu sugriauti dar vieną kai kuriose galvose pastatytą „kortų namelį“. Vis netyla kalbos, kad reikia renovuoti priverstinai, nes renovacija puikus ekonomikos pakėlimo instrumentas. Pastaruoju metu pagausėjo straipsnių apie nepanaudotus renovacijai skirtus pinigus, kokią naudą jie atneštų valstybės ekonomikai ir t.t.
Taip, niekas nesiginčys, kuo daugiau cirkuliuoja pinigų, tuo daugiau darbo vietų, suprantama, kyla ir bendri ekonominiai rodikliai. Tačiau kodėl garsiai ir deklaratyviai skaičiuojant pinigus pamirštamas žmogus? Kodėl renovacija suvokiama ne kaip žmonių gyvenimo kokybės gerinimas, o tik mechaniškai, kaip ekonomikos pagyvinimo mechanizmas? Kodėl vėl bandoma atimti iš savo piliečių teisę patiems spręsti savo likimą, gerbūvį, ateitį?
Negi Lietuva leis sau išsiskirti bendrame Europos kontekste, grįždama į komandinį reguliavimą, kurio likučių jau daugiau nei dvidešimt metų stengiamės atsikratyti? Negi negąsdina dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių, bėgančių į svečius kraštus, kur suranda galimybę realizuoti save, patiems būti atsakingais už savo būtį, galų gale užsidirbti išgyvenimui?
Keisčiausia, prievartinės renovacijos apologetai pavyzdžių susiranda netgi demokratiniame užsienyje. Tačiau nei karto neteko girdėti iki galo pasakytos tiesos. Taip, kai kuriose valstybėse renovacija vykdoma plačiu mastu, tačiau tai yra socialiniai būstai, savivaldai priklausantys namai ir panašiai, bet niekur to nedaro su privačiais butais. Privati nuosavybė yra šventa ir net nekyla klausimas su ja kaip nors tvarkytis nesuderinus su savininkais. Mus dažnai lygina su Estija, bet ten taip pat nėra priverstinės renovacijos.
Vienas svarbiausių žmonių sprendimus stabdančių motyvų – didžiulė, daugeliui sunkiai suvokiama paskola. Mes aiškiname, ir gana sėkmingai, kad paskola yra ne žmogui, o butui, kad butą pardavęs paskolą palieka naujam šeimininkui, kad paėmęs paskolą ir ją po trupučiuką grąžindamas bendroje sumoje per metus mokės mažiau, nei moka tik už šildymą dabar. Kai žmonės supranta, kad iš esmės niekas nepasikeis, tik jie gyvens šiltai, turės gražius langus, sutvarkytus fasadus, o mėnesio išlaidos netgi sumažės, aktyviai daro ryžtingus sprendimus.
Tačiau prievartinio varianto agitatoriai nepasako dar vieno svarbaus dalyko. Organizuotai masiškai renovuojant banko paskola lygiai taip pat guls ant butų savininkų pečių, kaip ir darant individualiai. Ir jos atidavimo būdas absoliučiai tas pats – kiekvienas butas mokės tam tikrą sumą tam tikrą metų skaičių, tik gal ne bankui, o savivaldybei ar kitai organizacijai, prisiėmusiai sau finansinės paskolos naštą. Dar nepamirškime ir to, kad „nemokamų pietų nebūna“, o tai reiškia, jei už tave kažkas paims paskolą, tai turės papildomų administravimo ir kitokių išlaidų, kurias kas apmokės? Taip, apmokės tie patys gyventojai.
Svarbu butų savininkams žinoti ir tai, kad masiškai renovuojant pasirinkimo laisvė, kaip ką daryti, iš kokių medžiagų, pagal kokį variantą, bus gerokai suvaržyta arba visiškai neįmanoma, nes darbai bus vykdomi daugeliui namų urmu, pagal kažkieno sukurtą bendrą projektą ir pasirinktą kokybę. Individualių poreikių tenkinimo variantas, būdingas dabartiniam modeliui, masiniame procese praktiškai atkris.
Taigi apibendrinant, masinė renovacija kaip absoliuti alternatyva dabartiniam mechanizmui galėtų būti tik tuomet, jei valstybė negrąžinamai prisiimtų visus renovacijos kaštus ant savo pečių. Gal kai kam toks socializmas ir būtų geidžiamas, tačiau tai neįmanoma, nes valstybė paprasčiausiai niekada neturės tiek pinigų. Kita vertus, vargu ar socialiai teisinga, kai visų mokesčių mokėtojų pinigais būtų kompensuojamas dalies privačių daugiabučių savininkų nenoras rūpintas savo turtu.
Pastaruoju metu radosi nauja ir imponuojanti iniciatyva. Eilė savivaldybių ir jų vadovų skelbiasi svarstantys galimybę imti paskolas savo atsakomybe ir pasiūlyti daugiabučių savininkams renovuotis. Iš esmės mes pritariame tokiam variantui, netgi kažkuria prasme patys tai ir inicijavome, nes labai daug važinėjome ir tiesiogiai bendravome su savivaldybių vadovais ieškodami žmonėms priimtinų sprendimų.
Nors, kaip jau minėjau, einant šiuo keliu pinigus gyventojai turės grąžinti lygiai taip pat, čia atsiranda įdomus psichologinis niuansas: paskolas ima ne patys gyventojai, o savivaldybės ir tai žmones veikia raminančiai. Štai todėl mes ir pritariame. Antras teigiamas dalykas – savivaldybės gerai žino namų būklę ir pirmiausia siūlytų renovaciją daugiausiai energijos sunaudojantiems namams, tuo suteikdamos projektui socialinės prasmės. Jei ši savivaldybių iniciatyva taps reali, beliks palinkėti tik vienintelio: išlaikyti demokratijos principus, gerbti kiekvieno piliečio teises ir laisves, nes jos prigimtinės.
Gediminas KAZLAUSKAS, aplinkos ministras
