Aplinkosaugos ministras Gediminas Kazlauskas lrt.lt teigė, kad būsto neefektyvumas yra didžiausia Lietuvos gamtosauginė problema ir žada konstruktyvią Vyriausybės paramą. G. Kazlauskas sutiko, kad nemažai aplinkosauginių problemų reiktų spręsti pradedant nuo savęs, tačiau būtina pakeisti ir teisinę sistemą.
Nors ministras perspėjo, kad galime „greitai sudeginti mūsų žemę“, jis kartu tikino, kad leidimas Lietuvai teršti daugiau nesugriaus pasaulio.
- Prieš užimdamas ministro postą vadovavote vienai statybų įmonei, tad, galima sakyti, atsidūrėte „kitoje barikadų pusėje“. Statybų sektorius Aplinkos ministerijoje sudaro daugiausiai - 20 proc., gal reiktų šią dalį perleisti kitai ministerijai ir taip išvengti galimų priekaištų dėl interesų konfliktų?
- Visų pirma, man keista, kad žurnalistai viską nori skirstyti barikadom. O kodėl nepažiūrėjus iš kitos pusės – tai yra bendras reikalas ir aš tikrai nesijaučiu nei buvęs barikadose, nei perėjęs į kitą jų pusę.
Nemanau, kad kažkokią ministerijos kuruojamą sritį reiktų kam nors perleisti. Lengviau dirbti yra tada, kai jau esi matęs situaciją iš vienos pusės.
- Andrius Kubilius jau spėtas pavadinti krizių premjeru. Šįkart ir Jūs jo komandoje dirbsite pasaulinės finansų krizės akivaizdoje. Krizių metu pirmiausiai atsisakoma prabangos. Ar aplinka šiuo atveju netaps prabanga?
- Manau, yra visiškai priešingai. Įvairios programos, susijusios su aplinkosauga, nėra stabdomos. Visos tos priemonės, kurios susijusios su krize, apkarpant išlaidas ir panašiai, visų pirma susijusios su centriniu aparatu, bet jokiu būdo ne su tais žmonėmis ir išlaidomis, kurios yra skirtos aplinkos apsaugai ir priežiūrai.
- Brangstant energijai, logiška, kad reikia skatinti namų renovavimo programas. Kodėl iki šiol visiškai renovuota juokingai mažai būstų? Ką reiktų keisti?
- Yra keletas kliūčių, kurios trukdė įsibėgėti būsto renovavimo programoms. Pirma, valstybė nevykdė nuoseklios politikos. Antra, bendrijos ne visada būrėsi ir norėjo prisiimti tam tikrą atsakomybę.
Trečia priežastis yra ta, kad investicijos į renovavimą atsiperka per gana ilgą laiką, o ne paslaptis, kad daugumoje renovuotinų namų daugiausia gyvena vyresnio amžiaus žmonės. Daugelis jų nenori prisiimti įsipareigojimų ir teigia, kad savo amžių jau nugyvens ir tokiame name. Manau, dabar tai turėtų pasikeisti.
- Kaip tai turėtų pasikeisti?
- Labai svarbu suteikti pagalbą, nes, kaip minėjau, tai yra ilgalaikės investicijos. Daugiabučių gyventojams investicijos į pagerintą būstą atsiperka per 20–25 metus. Todėl reikalinga įvairi parama.
Šiais metais pabrangsta šildymas ir yra minčių šio pabrangimo sąskaita, kad nebūtų gyventojams papildomų išlaidų, po renovacijos dengti paskolas ir investicijas. Tą pasiekus, daugiabučių gyventojai iš esmės nepajustų, kad renovacijos kaštų.
Renovacija vyko, tačiau ji buvo nekompleksinė. Dabar iš tiesų graudu žiūrėti į mūsų miegamuosius rajonus visuose miestuose.
- Ar plačiu mastu vykdoma daugiabučių renovacija neišgelbėtų ir Lietuvos statybų sektoriaus?
Nesakyčiau, kad išgelbėtų, tačiau padėtų išgyventi sunkmetį. Kalbant apie didesnio masto investicijas ir Europos Sąjungos rėmimus, reikia turėti galvoje, kad remiami labai specializuoti darbai. Pavyzdžiui, fasadus šildyti gali tikrai ne kiekvienas darbininkas ir ne kiekviena įmonė. Be to ir tokių įmonių nėra daug. Todėl įmonėms reiktų kažkiek pakeisti specializaciją ir tai tikrai padėtų išgyventi.
- Jūsų manymu, ar būsto neefektyvumas nėra didžiausia Lietuvos gamtosauginė problema? Tiek daug brangios energijos išeina veltui pro langus, stogus.
- Be jokių abejonių. Kalbant apie bet kurios rūšies energijos poreikius aišku, kad pagaminti vieną kilovatvalandę yra keturis kartus brangiau negu tą pačią kilovatvalandę sutaupyti. Valstybės požiūriu, taupymas yra ilgalaikis, bet efektyvus dalykas. Žmogui, turinčiam investuoti, tai atsiperka negreit, tačiau valstybei tai tikrai efektyvu.
- Ar atsakytumėte į provokacinį klausimą? Sakykite, kokia yra didžiausia gamtosauginė problema pasaulyje?
- Manyčiau, klimato kaita.
- Vyriausybės programoje įrašyta, kad tai yra „viena didžiausių žmonijos išlikimo grėsmių“. Tačiau neseniai Lietuva išsikovojo anglies dvideginio emisijų išimtį – dabar galėsime teršti daugiau . Kaip Jūs, aplinkos ministras, vertinate šį Lietuvos „pasiekimą“?
- Vertinčiau teigiamai dėl vienos paprastos priežasties: dabar yra krizė ir energetiniai ištekliai, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, ženkliai pabrangs. Todėl emisijų kvotų padidinimas leistų apie 25 – 30 proc. palengvinti šį brangimą.
Vien dėl to, kad Lietuvai emisija padidės, pasaulis nesugrius. Be to, kvotos yra visai Europai, vadinasi, tarša kažkur sumažės, pas mus truputį išaugs, tad, globaliai žiūrint, nieko blogo. Mūsų gyventojams iš tikrųjų bus geriau.
- Kaip Jūs vertinate branduolinę energiją – teigiamai ar neigiamai?
- Aplinkosauginiu požiūriu, branduolinė energija aplinkai kenkia mažiausiai. Žinoma, neduok Dieve, įvyktų avarija, bet tam yra apsauginės priemonės.
- Ar naujos atominės elektrinės statyba neužkirs kelio alternatyvios energetikos projektų vystymui?
- Lietuvoje galėtų būti vystomos keturios švarios energetikos rūšys: hidroenergetika, vėjo, saulės energija bei geoterminė energija.
Tačiau hidrotechninei statybai didelių galimybių Lietuvoje nėra, nes nepagaminama daug energijos. Tačiau planai iki 2020 metų pasiekti, kad 20 proc. energijos butų pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių, iš tikrųjų bus įgyvendinti. Tačiau bent artimiausioje ateityje mes neišgyvensime vien iš tokių šaltinių.
- Stojimo į ES laikotarpiu visas dėmesys skirtas lėšų įsisavinimui ir pan., o gyvosios gamtos apsauga buvo nustumta į antrą planą. Europos Komisija jau ne kartą įspėjo Lietuvą dėl nepakankamos šio sektoriaus apsaugos, reikalavo plėsti saugomas gyvosios gamtos zonas ir pan. Kokias permainas matote šioje srityje?
Nesutikčiau su tuo teiginiu, kad buvo užmiršta ar nustumta į antrą planą. Nes po įstojimo į Europos Sąjunga buvo nuveikta nemažai gerų darbų, pavyzdžiui, sukurtas teritorijų tinklas „Natura 2000“. Taip pat vykdomos įvairios akcijos. Tiek, kiek aš žinau, tikrai nebuvo niekas užmiršta. Galbūt pastabų buvo – visuomet yra galimybė tobulėti.
- Jau užsiminėte apie hidroelektrines. Ankstesnis aplinkos ministras Arūnas Kundrotas yra priėmęs labai svarbų aplinkosaugai sprendimą dėl hidroelektrinių, bet iki šiol jaučiamas didelis spaudimas leisti vėl tvenkti upes. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu? Viena aišku, tų hidroelektrinių generuojamos energijos nepakaks, bet jos tikrai sunaikintų upių ekosistemą.
- Aš nebūčiau tas žmogus, kuris sakytų: „statykime hidroelektrines“. Hidroelektrinių vystymas tikrai nėra pirmos svarbos dalykas Lietuvoje.
- Vienam iš kandidatų į aplinkos ministrus, Arūnui Burkšui, aplinkosaugininkai išsakė priekaištą, kad jis yra nepakankamai kompetentingas ir santykiuose su kitomis ministerijomis. Kaip manote, su kokiomis ministerijomis bendrai veikti bus sunkiausia?
- Bent dabar naujajame ministrų kabinete nematau kokių nors neišsprendžiamų dalykų. Reikia bendrauti. Pats priekaištas, kad galima nesugebėti su kažkuo bendrauti, man atrodo, yra šou elementas, o ne pagrįstas teiginys.
- Pavyzdžiui, iki šiol nebuvo pakankamai efektyviai skatinamas ekologinis ūkininkavimas. Šį darbą reiktų dirbti kartu su Žemės ūkio ministerija.
- Mes tuos dalykus spręsime. Visuomet reikia išklausyti ir kitos pusės nuomonę, kodėl gali būti kažkas nepriimtina, ir taip rasti bendrus sprendimus. Nematau didelių problemų. O tai, kad kažkur gali būti interesų konfliktas, yra natūralu. Todėl reikalingos diskusijos, kompromisai, bet tam mes ir dirbame.
- Pataisykite mane jei klystu, tačiau dar ir dabar nėra aišku dėl naujojo automobilių mokesčio . Galbūt su Susisiekimo ministerija derinsite mokesčių politiką, skatinančią „aplinkai draugiškesnius“ automobilius?
- Ministerija bandys daryti įtaką, kad „aplinkai draugiškesniems“ automobiliais mokesčiai būtų mažesni. Visų pirma, automobilius būtų galima skirstyti pagal Europos Sąjungos standartus, t.y. su katalizatoriais, CO2 išmetimas ir pan. Be jokių abejonių, į tai turėtų būti atsižvelgiama.
- Kokia Jūsų pozicija dėl atliekų tvarkymo? Lietuva, sekdama ES taisyklėmis, daug pinigų skyrė aplinkosauginio sąmoningumo skatinimui. Įvairiomis akcijomis, reklamomis buvo skatinama mažiau šiukšlinti, rūšiuoti atliekas. Nepraėjo net keli metai, o jau Lietuva pasiryžo šiukšles deginti. Kokios pozicijos laikysimės dabar? Pastačius galingas atliekų deginimo gamyklas ir perdirbėjams, ir degintojams paprasčiausiai neužteks šiukšlių.
- Visų pirma, reikia stengtis sumažinti atliekas. Rūšiavimo privalumas tas, kad galimas antrinis perdirbimas ir taip toliau. Bet tarp visų šiukšlių yra ir tokių, kurių negalima perdirbti. Jos turi energetinę vertę, tad ar jas geriau užkasti, ar saugiai, sekant visais aplinkosauginiais reikalavimais, iš jų gauti energiją? Nereikėtų išmesti daikto iš kurio galima turėti naudos. Be jokių abejonių, deginimas neturi būti pirmoje vietoje.
- Bet pagal aplinkosaugininkų rekomendacijas šiukšles pradedama deginti tik tada, kai gyventojai jau yra pakeitę savo vartojimo įpročius. Ar ne per anksti Lietuvoje kurti šiukšlių deginimo vietas?
- Tobulėjimui ribų nėra. Deginimas neturi būti pirmaeilis. Tačiau ir jo nereikia uždrausti.
- Norėčiau Jums užduoti gana kasdienišką klausimą: ar dar neįgriso pakelėse ir miškuose besimėtančios įvairios plastikinės taros. Nors plastikinės pakuotės yra apmokestintos, mokama perdirbėjams, bet sistema neveikia. Kodėl?
- Yra svarstoma įvesti plastikinės taros supirkimą. Tai iš tikrųjų padėtų sumažinti taršą. Šioje vietoje norėčiau paraginti visus: pradėkime kiekvienas nuo savęs, nemeskime šiukšlių pro automobilių langą, nepalikime šiukšlių miške, parsivežkime jas.
Tačiau būtų tikrai prasminga įvesti užstatą už tam tikrų gėrimų plastikinę tarą, kurį būtų galima susigrąžinti pridavus butelį. Jeigu toks mokestis atsirastų, pabrangtų produkcija. Tad gali būti kažkoks visuomenės pasipriešinimas.
- Šiame interviu neišvengsime nelegalių statybų klausimo. Minėjote, kad jų sprendimas pajudės iš vietos. Kaip ir į kurią pusę jis pajudės: į principinį jų griovimą ar į legalizavimą?
- Jeigu mes panaikinsime visą egzistuojančią dokumentų grandinę – jau dabar yra naikinami pirminiai dokumentai ir ruošiami nelegalias statybas įteisinantys dokumentai – neberasime kaltų. Griaunant nelegalius statinius, valstybė turės išmokėti šimtus milijonų litų kompensacijų.
Tačiau net ir nugriovus gamtai žalą padariusį statinį, neatstatysime gamtos. Manau, nelegalus statinys iš esmės gali būti kur jis yra. Žinoma, tai yra diskusijų objektas ir mano nuomonė nėra galutinė. Su nelegalia statyba reikia kovoti. Bet kovojant aš skaičiuočiau ir mokesčių mokėtojų pinigus.
- Jūs, kaip buvęs statybų bendrovės direktorius, galbūt matote kitus būdus, kaip kovoti su nelegaliomis statybomis, pavyzdžiui, griežtinti inspektavimą ar optimizuoti statybos leidimų procedūras – kur reikia jų tvarką palengvinti, kitur sugriežtinti. Kokia Jūsų pozicija?
- Paradoksalu, kad šiuo metu egzistuojanti teisinė sistema neleidžia efektyviai kovoti su nelegaliomis statybomis. Tai tik prielaida, tačiau, ar tikrai visus pagal dabartinę tvarką nelegalius statinius reiktų griauti, nežinau.
Teisinę sistemą reiktų sutvarkyti ir ta prasme, kad, jeigu jau yra pripažinta, kad kažkas yra nelegalu, kad būtų galima gana greitai, efektyviai pašalinti pažeidimus, nes kai kalbame apie kažkokį statinį, kuris buvo pastatytas pagal leidimus ir mes tik per keletą metų nutariame nugriauti tokį pastatą.
Kartais pastatai pastatomi visiškai nelegaliai, neturint jokių dokumentų ir taip toliau. Tokius statinius nugriauti pagal dabartinę teisę taip pat užtrunka metų metus. Padaryti pažeidimą gali labai greitai, pašalinti – ne. Teisinė sistema galbūt teisinga žmonių atžvilgiu, bet ji nestabdo nelegalių statybų. Tai, kiek tai įmanoma, mes bandysime koreguoti: teiksime įstatymus, siūlymus, kaip šį procesą palengvinti.
Yra ir dar kitokių paradoksalių situacijų, kai po metų dvejų bylinėjimosi paskiriama 50 ar 100 litų bauda. Tai yra juokas: susimoki baudą ir, jeigu nevykdai teismo sprendimo, vėl procesas ir vėl neaišku, kas toliau. Turėtų būti griežtinamos sankcijos. Turėtų būti juntamos baudos, o piktybiškas teismo sprendimo ar teisėtų reikalavimų nevykdymas turėtų būti stabdomas baudžiamąja atsakomybe. Tai liečia tiek nelegalius statinius, tiek visokius paežerių aptvėrimus ir taip toliau.
- Atsiribokime nuo Neringos ir nelegalių statybų klausimų. Ar Jus tenkina saugomų teritorijų dabartinis valdymas? Ką reiktų keisti? Lietuvoje yra nemažai kultūros ir gamtos vertybių, tačiau ne visi saugomų teritorijų vietiniai gyventojai džiaugiasi ten gyvendami. Kodėl?
- Tai, kad saugomose teritorijose yra nesutarimų tarp visuomenės ir pareigūnų – akivaizdu. Tačiau net ir pačioje visuomenėje viena gyventojų pusė yra labiau linkusi saugoti, kita – statyti. Reikalingas dialogas, tačiau saugoti gamtą ir mūsų aplinką tikrai reikia. Antraip labai greitai sudeginsime mūsų žemę.
Diskutuotinų dalykų yra. Šiaip draudimų kažką daryti yra pakankamai. Ar reikėtų kažką iš esmės keisti? Ir Vyriausybės programoje įrašyta, kad aukščiausios kategorijos saugomose teritorijose negali būti jokių išlygų, o galbūt net reikėtų sugriežtinti esamą tvarką.
Ten, kur yra ne tokios svarbios teritorijos, vertėtų pasižiūrėti, ar iš tikrųjų nebūtų galima ten palengvinti gyvenimo sąlygų. Šie dalykai bus svarstomi ir diskutuojami. Tikrai nebus priimta vien asmeniškų sprendimų. Nepretenduoju būti tuo išminčiumi, kuris viską žino ir kuriam visai nesvarbi kitų žmonių nuomonė.
