Apie pensijų reformą Lietuvoje negalima net kalbėti, ji tiesiog nevyksta, – įsitikinusi ekonomistė, Vilniaus universiteto docentė Guoda Azguridienė.
Praėjusią savaitę Seimas pritarė pensinio amžiaus didinimui iki 65 metų, tačiau tai, G. Azguridienės teigimu, tėra ydingos Lietuvos „Sodros“ sistemos kosmetinis pataisymas.
Pasak ekonomistės, politikai nesigilina į ekonomistų nuolat kartojamą faktą, kad parametrinės reformos nepadės išvengti skolų. Padaryti sistemą finansiškai stabilią galėtų tik didesnis darbo santykių liberalizavimas ar mokesčių mažinimas.
Kaip vertinate Seimo sprendimą pailginti pensinį amžių?
Tai nėra reforma, tik kosmetinis pataisymas. Apie reformas pensijų srityje niekas nekalba jau kurį laiką. Pensinio amžiaus didinimas tėra techninis dalykas. „Sodros“ pensijų sistema sukonstruota taip, kad priklauso nuo amžiaus, tad didėjant gyvenimo trukmei turi būti didinimas ir pensinis amžius.
Turime klasikinę einamosiomis įmokomis pagrįstą sistemą: moki įmokas, o paskui paaiškėja, kad į pensiją gali išeiti tik vėliau. Šia prasme tai neteisinga, bet neteisingiausia, kad niekas neklausia, ar apskritai nori tai sistemai priklausyti. Ji nuo pat pradžių yra prievartinė, dėl to ir visi sprendimai yra tokie.
Jei sistema nekeičiama, sprendimas didinti pensinį amžių yra teisingas, bet blogiausia, kad pati sistema netobulinama.
Opozicija piktinasi, kad žmonės turės dirbti iki grabo lentos, mažiau darbo vietų atsiras jaunimui. Tai pagrįsta?
Čia teisybė, bet statistika nėra tokia akivaizdi. Reikėtų žiūrėti ne į vidutinę gyvenimo trukmę, o į tai, kiek žmonės išgyvena būdami pensininkai. Taip, tai yra neteisingiau lietuvių, nei, tarkim, vokiečių atžvilgiu tuo, kad pirmieji gyvena trumpiau. Bet kalbama apie finansų subalansavimą. Pensijas galima mokėti tik tada, kai yra pinigų, o jų yra tiek, kiek surenkama.
Kokius nors sprendimus priimti reikia – arba mažinamos pensijos ir mokama ilgiau, arba jos nemažinamos ir mokama trumpiau.
Šiuo atveju moterų pensinis amžius yra ypač neprotingas. Jei jau remiamasi demografine statistika, moterys turėtų išeiti į pensiją vėliau, nes jų vidutinė gyvenimo trukmė daug ilgesnė beveik dešimt metų.
Kad į pensiją išėję senjorai atlaisvins darbo vietas jaunimui, nėra pagrįsta nuomonė. Rinkoje darbo vietos yra unikalios, jos nesidalija aritmetiškai – kas tiko patirtį turinčiam specialistui, gali visai netikti jaunam žmogui. Ir atvirkščiai. Gal valstybiniame sektoriuje tai labiau gali pasireikšti.
Tad galima sakyti, kad pensinio amžiaus didinimas tėra kosmetinis pensijų sistemos „remontas“?
Taip, gal jis trumpam padės subalansuoti finansus. Kadangi politikai nėra nusiteikę keisti sistemos, natūralu, kad jie priversti daryti tokius „pusinius“ sprendimus norėdami išlaikyti bent kokį sistemos finansų balansą. Kol sistema nebus pakeista, jie kartkartėmis bus priversti daryti tokius pakeitimus.
Bet teigiama, kad didesnio poveikio „Sodros“ biudžeto sureguliavimui ilgesnis pensinis amžius neturės, bent jau artimiausiais metais.
Manau, kad kažkiek padės, turėkite omenyje, kad pensijas reikia mokėti kiekvieną mėnesį, o čia kai kuriems žmonėms reikės išmokėti keliais mėnesiais vėliau. Kai tokios didelės sumos, manau, tai padės kažkiek balansuoti.
Bet kad išgelbės, nedrįsčiau teigti ir taip tikrai nebus. „Sodros“ sistema priklauso nuo daugybės veiksnių, pirmiausia nuo ekonominio augimo, darbo užmokesčio, užimtumo. Šie veiksniai yra daug stipresni, bet politikai nenori jų judinti: mažinti mokesčių, didinti patrauklumo investicijoms, kad atsirastų daugiau darbo vietų, darbdaviai pajėgtų darbuotojams pakelti darbo užmokestį.
Vienintelis dalykas, kurį valdžia sugeba atlikti, – per prievartą pakelti minimalią algą. O darbo rinką tai veikia atvirkščiai – didina darbo lėšas, mažina lankstumą. Politikai nesigilina į pensijų sistemos esmę, nesuvokia (arba nenori suvokti), kad ji priklauso nuo sėkmingo verslo. Sodra ne šiaip sau gauna pinigus – į ją suplaukia dirbančiųjų darbo užmokesčio dalis. Liberalizavus darbo įstatymus, nereikėtų ir pensinio amžiaus didinti, bet to nė už ką nenorima daryti. Sumažintų mokesčius – irgi būtų daug didesnis efektas. Tokius rezultatus šiandien turime dėl trumparegiško ir paviršutinio požiūrio.
Vertinant dabartinę ekonominę būklę, kiek realūs prezidentės raginimai atkurti sumažintas pensijas?
Politikai visiškai valdo pensijų dydžius, nori – sumažina, nori – padidina, tokia yra pensijų sistema. Tai prioriteto, o ne ekonominių skaičiavimų klausimas. Jei jie nutars, kad reikia grąžinti tas nepagrįstai padidintas pensijas, tai ir grąžins. Net jei reikės perkelti lėšas vaikams ir anūkams.
Taip ir stumdomos tos rizikos nuo vienų prie kitų. Čia labai mažai ekonomikos, vyrauja politiniai sprendimai.
O kaip vertinate beveik sustojusį pensijų kaupimą fonduose?
Pas mus kaupimas sumažintas iki tokio lygio, kad net negalima sakyti, jog jis egzistuoja. Tų 2 proc. įmokų vos pakanka administravimo išlaidoms padengti. Nors visi Europos Sąjungos strateginiai dokumentai nurodo, kad pensijų aprūpinime visos šalys turi labiau remtis privačiu kaupimu, ne perskirstymu.
Perskirstymo problema ir yra tiesioginė priklausomybė nuo demografijos. Lietuva pensijų reformos srityje šiandien nedaro nieko. Buvo žengtas žingsnis, bet paskui grįžta. Nesakyčiau, kad pensijų kaupimas Lietuvoje pristabdytas ar sustabdytas, jis užsmaugtas.
Fondų sistema pagrįsta ekonominiais skaičiavimais. Kitų šalių ir Pasaulio banko ekspertų išvadose, kurias visi puikiai žinojo, buvo nurodyta, kad 5 proc. įnašas į pensijų fondus yra minimumas, nuo kurio galima pradėti.
Mums nėra prasmės laikyti tokios sistemos, kuri negali atsipirkti, nieko nepadaryta, kad žmonės galėtų kaupti. Net priešingai, visas politinis dėmesys kreipiamas į pirmąją sistemą, nes tai yra politiškai patraukli tema, o žmonės, kurie kaupia antroje pakopoje, tapo nebesvarbūs. Jie buvo apgauti, nes pasirašė vienomis sąlygomis, o paskui tos sąlygos buvo pakeistos. Nėra abejonių, kad dauguma dabar būtų elgęsi kitaip, bet apie tai nutylima, nes tai turbūt mažesnė elektorato dalis.
CV: doc. dr. Guoda Azguridienė
1997–2001 m. – ekonominės politikos analitikė Lietuvos laisvosios rinkos institute (LLRI).
2001–2009 m. – LLRI viceprezidentė.
Nuo 2010 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėsto socialinę politiką.
Nuomonės: Ar pensinio amžiaus didinimas išgelbės „Sodrą“?
Nebus panacėja
Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius:
Kelerius metus tai nebus panacėja, ir vėliau nebus panacėja, jeigu mes turėsime gana didelį skaičių neįgaliųjų žmonių, kurie nedirba, ar daug nedarbingo amžiaus gyventojų, tokią didžiulę emigraciją. Jeigu tie žmonės, kurie emigravo, būtų susiradę darbus čia, tai tą pensinio amžiaus ilginimą būtų atsvėrę su kaupu
Seniai laikas
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė:
Seniai buvo laikas šiuos klausimus svarstyti. Visoje Europoje pensinis amžius yra 65–67 metai. Tai daryti būtina, bet labai atsargiai, palaipsniui. Tai ir pas mus pasiūlyme yra numatyta, kad šis ilginimas bus labai lėtas, iki 2026 metų. Manyčiau, jau seniai tam laikas.
