Japonijos cunamis plauna ir taip skystus Lietuvos atominių ambicijų pamatus. Kartu jis gali pasitarnauti kaip figos lapelis, pridengiantis nesugebėjimą įgyvendinti didelius projektus.
Lietuvos planas pasistatyti Visagine naują atominę elektrinę (AE) paskelbtas Nacionalinės energetikos strategijos ašimi. Specialiai užsakyta studija patvirtino, kad be tokios elektrinės Lietuva energetiškai negali būti saugi. Net žlugus konkursui, turėjusiam parinkti strateginį investuotoją šiam projektui, valdžia bandė nutaisyti nepasiduodančios kovotojos veido išraišką.
Įslaptinto konkurso žlugimo kaltininke buvo paskelbta Rusija, kartu kartojant, kad vis tiek kažkas kaip nors ir kada nors bus pastatyta. Šiuo metu neva vyksta slaptos derybos. Nei investuotojas, nei finansavimo šaltiniai, nei reaktorių tipai, nei jų galingumas nežinomas, bet toliau tvirtinama, kad projektas vyksta sėkmingai. Dabar padėtis įgauna naujų atspalvių.
Smūgis renesansui
Katastrofa Fukušimos elektrinėje Japonijoje išprovokavo visame pasaulyje naujų diskusijų dėl atominės energetikos saugumo. Vokietijos žiniasklaida vėl rodo gatvėse rėkaujančius žaliuosius, kurie primena, kad iš 17 Vokietijoje veikiančių reaktorių aštuoni senesnieji yra neva labai nesaugūs, nes jų kupolai atlaikytų tik sportinių ir mažų lėktuvėlių atsitrenkimus.
JAV žiniasklaida ir ekspertai prabilo, kad nemažai šalies elektrinių, cunamio ar tornado atveju, gali sulaukti panašaus likimo kaip Fukušima – likti be elektros, reikalingos vandeniui pumpuoti ir reaktoriui aušinti. Daugelis elektrinių naudoja tokią pat dyzelinių elektros generatorių sistemą, kurią cunamis Japonijoje tiesiog nuplovė. Ekspertai primena, kad tai viena esminių atominių jėgainių saugumo problemų, kuriai sprendimas taip ir nerastas.
Ligi šiol Lietuvos atominio projekto šalininkai džiaugėsi, kad šalyje žmonės nėra nusistatę prieš branduolinę energetiką ir kalbėjo apie taikaus atomo renesansą pasaulyje. Vis dėlto dabar padėtis gali keistis.
Akademikas Antanas Kudzys „Balsas.lt savaitei“ tvirtino, kad tragedija Japonijoje pirmiausia įvyko dėl to, kad laiku neuždaryti pasenę reaktoriai. „Jie buvo pasenę jau prieš dvidešimtmetį. Be to, teoriškai buvo sakoma, kad elektrinės pastatai atlaikys devynių balų drebėjimą pagal Richterio skalę. Realiai specialistai puikiai žinojo, kad maksimalus jų atsparumas daugių daugiausia buvo pritaikytas septyniems balams“, – sakė mokslininkas.
Anot jo, Lietuvai tikrai nereikia tokio masto elektrinės, kokią planuojama statyti. „Tie 3 500 megavatų reikalingi tik Energetikos ministerijai, kurioje nėra energetikų, ir gal dar kieno nors planams plauti ir pinigams vogti. Maža to, gigantomaniški projektai paskatino kaimynes Baltarusiją ir Rusiją statytis didžiules elektrines kaimynystėje, todėl dabar, net Lietuvai visai nestatant jokios elektrinės, saugesni netapsime“, – aiškino A. Kudzys.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Darius Semaška pareiškė, kad katastrofa „gali sukomplikuoti“ Lietuvos AE statybos planus. Baltarusija ir Rusija jau suskubo pareikšti, kad Japonijos nelaimė nesustabdys planuojamų statybų. Rusija stato du reaktorius Kaliningrado srityje, nors Lietuvos valdžia ligi šiol mėgina aiškinti, kad tai tik blefas siekiant sukliudyti lietuviškajam projektui. Rusai savo kreditais planuoja finansuoti ir elektrinės statybą Baltarusijoje.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija praėjusią savaitę, griaudint Fukušimos reaktorių sprogimams, Baltarusijai įteikė notą. Joje teigiama, kad nebaigtas planuojamos statyti Baltarusijos atominės elektrinės Gardino srities Astravo rajone poveikio aplinkai vertinimo procesas, be to, jis nesuderintas su Lietuva. Naivu tikėtis, kad notos padarys įspūdį Rusijos ar Baltarusijos valdžiai.
Žalioji alternatyva
Žaliųjų sąjūdžio partijos iniciatyvinės grupės nariai – matematikas Saulius Lapienis ir energetikos specialistas Saulius Pikšrys – kalbėdami su „Balsas.lt savaite“ pasisakė prieš atominės energetikos plėtrą ir pateikė argumentų. S. Lapienis atkreipė dėmesį į tai, kad Fukušimos elektrinės projekto autorius dabar yra prieš atomines elektrines. Pasak jo, naujos atominės elektrinės statyba Lietuvoje – tik politinis projektas.
S. Pikšrio nuomone, alternatyvioji energetika iš pradžių yra brangi, bet paskui atsiperka. Jo teigimu, Lietuvoje iki 30 proc. elektros energijos poreikio galėtų tenkinti vėjo energetika. Kitas šaltinis – biokuras, kuriuo visu šimtu procentų būtų galima tenkinti bent jau šilumos poreikį.
Pasak S. Pikšrio, vadinamojoje Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje plačiai nekalbama nei apie atsinaujinančius energijos šaltinius, nei apie energijos taupymą, bet kalbama apie mistinius didžiulius projektus. „Man atrodo, tikroji nepriklausomybė yra tda, kada apsirūpiname iš vietinių išteklių“, – sakė žaliųjų atstovas.
Mažųjų reaktorių perspektyvos
Anot A. Kudzio, Lietuvai reikia orientuotis į mažus, iki 500 megavatų, reaktorius. „Juos pastatyti galima per porą metų. Deja, energetikos valdymas yra tiesiog mafijozinis, tad ir linkstama į beprasmę gigantomaniją. Didžiuliai ir sunkiai valdomi monstrai reikalingi tik didžiulėms pinigų sumoms išplauti“, – piktinosi jis.
Apie technologinę galimybę ir alternatyvą, panaudojant kol kas dar tik projektuojamus mažuosius atominius rektorius, garsiau prabilta kovo pradžioje Druskininkuose surengtoje energetikų konferencijoje.
Ten pristatytos amerikiečių kompanijos „Hyperion Power Genetarion“ inovacijos ir išradimai. Palyginimui teigiama, kad vos didesnis už šaldytuvą branduolinis reaktorius gali generuoti 25–45 MW galią (iki uždarant Ignalinos atominę elektrinę, kuri generuodavo 1 500 MW energijos).
Atominės energetikos specialistai gyrėsi, kad mažieji reaktoriai lengvai įrengiami, prižiūrimi, eksploatuojami ir yra gerokai saugesni už didžiuosius. Pasibaigus reaktoriaus aktyviai veiklai, gamintojas jį priima atgal, todėl vartotojui neužkraunama panaudoto kuro saugojimo našta.
Galimybę vietoj didžiulės naujos atominės elektrinės pasirinkti mažuosius reaktorius palaikė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys. Jis siūlė atkreipti dėmesį į visas įmanomas alternatyvas, kurios sumažintų elektros energijos gamybos savikainą ir būtų alternatyva didžiosioms atominėms.
B. Lubys anksčiau yra sakęs, kad alternatyvų ieškoti būtina, nes stringa naujos atominės elektrinės statyba Lietuvoje. Be to, mažieji branduoliniai reaktoriai, pasak prezidento, pasaulyje gali atsirasti anksčiau, nei Lietuva turės jėgainę, kurią planuojama pasistatyti iki 2020 metų.
Vis dėlto idėja persiorientuoti mažųjų branduolinių reaktorių link Lietuvoje nesulaukė entuziastingo palaikymo. Energetikos specialistai ir valdininkai purtosi, dėl neva neaiškios inovacijos kainos, tariamai negreito technologinio sprendimo, kol mažieji reaktoriai bus pradėti gaminti ir dėl užtrunkančio tokių prietaisų licencijavimo.
„Nė vienas pasaulio didžiųjų licencijų tiekėjų – nei Suomija, nei JAV – nėra pradėję licencijų teikimo procedūros, kuri užtruktų bent dešimtmetį. Todėl kalbos apie tokius reaktorius nukreiptos galbūt 10–20 metų į priekį“, – per Lietuvos televiziją kalbėjo energetikos ministro patarėjas Kęstutis Jauniškis.
„Balsas.lt savaitės“ kalbintas Visagino elektrinės išorinių reikalų direktorius R. Vaitkus taip pat buvo skeptiškas šiuo klausimu: „Tai – ateities kartų perspektyva, o ne šios kartos klausimas.“
Politinė katastrofa
Taigi planai vis dar rašomi šakėmis ant Mėnulio, o branduoliniai sapnai virsta branduoliniais košmarais. Ir premjeras Andrius Kubilius, ir Seimo atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas po Japonijos katastrofos, kaip ir po pralaimėjimo su strateginio investuotojo konkursu, lyg poterius atkartoja, jog yra pasiryžę statyti atominę elektrinę. Ką tik interpeliaciją atlaikęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas kartoja tą patį, nors ir sako atsižvelgsiąs į tai, ką po Japonijos katastrofos pasakys TATENA.
Politiškai tai suprantama, nes Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos vadovams pripažinimas, kad žlugo jų energetinės vizijos, reikštų politinę katastrofą.
Lietuvos atominės elektrinės projekto perspektyvos tampa labiau abejotinos, tačiau TS-LKD energetikos strategams Japonijos nelaimė gali tapti išsigelbėjimu, pareiškiant, kad jėgainė nebus statoma, nes neįmanoma užtikrinti jos saugumo.
Tik faktai:
Vidutinės ir mažos galios branduolinių reaktorių plėtote užsiima per 15 didžiųjų pasaulio energetikos kompanijų Rusijoje, JAV, Pietų Korėjoje, Kinijoje ir Japonijoje. Artimiausi laimėjimai pristatyti jau pernai, o detalesnių ir išbaigtų projektų laukiama per ateinančius penkerius–septynerius metus.
1908 metais stiprūs žemės drebėjimai fiksuoti netoli dabartinės Lietuvos sienų: Bistryčia – penki–šeši balai, Gudogai – septyni balai, Daugpilis – septyni balai. 1909 metų sausį po žemės drebėjimo netoli Vilniaus atsivėrė kilometro ilgio plyšys.
„UŽ“: R. Žilinskas, Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas
Visa širdimi esu su Japonijos žmonėmis, patyrusiais milžinišką tragediją. Su dideliu nerimu stebiu tolesnę įvykių raidą, tačiau noriu pabrėžti, kad šie įvykiai nesumenkins Lietuvos ryžto pasistatyti naują atominę elektrinę.
Japonijos salos yra vadinamajame Ramiojo vandenyno ugnies žiede, kuriame užregistruota dešimt stipriausių žemės drebėjimų pasaulyje. Vien pačioje Japonijoje žemė kasmet sudreba daugiau kaip tūkstantį kartų. Tuo metu Lietuva yra ant Rytų Europos geologinės platformos – vienos seismiškai stabiliausių planetoje.
Laikomės nuomonės, kad atominių elektrinių projektai Baltarusijoje ir Karaliaučiuje plėtojami neskaidriai ir skubotai, nepaisant kaimynų nuomonės ir prieštaraujant tarptautinėms konvencijoms, kitiems teisės aktams.
„PRIEŠ“: S. Pikšrys, Žaliųjų sąjūdžio partijos iniciatyvinės grupės narys
Panaudotos branduolinio kuro kasetės turi išgulėti rezervuaruose su vandeniu mažiausiai penkerius metus. Per tą laiką jos atvėsta tiek, kas jas galima toliau tvarkyti, pavyzdžiui, sudėti į laikino saugojimo konteinerius, kurie pagal dabartines technologijas pagaminti taip, kad tvertų 50 metų. Ką daryti toliau – niekas nežino. Net tokios pirmaujančios branduolinėje energetikoje šalys kaip JAV, Prancūzija, Švedija kol kas nėra pasiūlę jokio sprendimo. Ar Lietuvoje bus rastas sprendimas – labai abejotina. Ką daryti? Tą klausimą nuolat užduodu branduolinės energetikos propaguotojams. Atsakymas stebina – tai ne mūsų reikalas. Problema permetama ateities kartoms. Tai mūsų vaikų ir anūkų reikalas.
