Bevaikštant jaukiomis sostinės senamiesčio gatvėmis stilinga, praeivių akį traukianti tamsiaplaukė prisipažįsta pasiilgstanti Vilniaus, kuriame nėra dažna viešnia. „Vilnius yra nuoširdus miestas. Senamiesčio gatvelės, Reformatų kiemelis man kelia tik gerus prisiminimus. Iš tokių asmeninių dalykų ir susilipdo tau mielo miesto portretas“, – atskleidžia talentinga fotografė ir mandagiai pasiteirauja, ar į pokalbį gali įterpti ir angliškų žodžių.
Raktas į sėkmę – praktika
„Fotografijos mokslų nelabai reikia. Tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nieko ypatingo iš jų negavau. Taip, tave gali supažindinti su pagrindais, kaip sustatyti šviesas ir panašius dalykus, tačiau juos gali sužinoti ir pats. Viską lemia praktika. Arba, kaip aš sakau, eksperimentavimas“, – gurkšnodama mėgstamas spanguolių sultis skeptiškai taria Gertrūda, fotografijos mokslus krimtusi Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Ar šiuo metu su tarptautiniais leidiniais bendradarbiaujanti fotografė prisimena savo pirmąją fotosesiją? „Labai daug eksperimentuodavau, kone kas antrą dieną. Kažkodėl šiuo metu į galvą ateina fotosesija, vykusi pelkynuose aplink Trakus. Idėja dabar atrodo ganėtinai padrika. Samaniškas įvaizdis, įkvėptas „Fever Ray“ dainos „When I Grow Up“. Prieš fotosesiją nemiegojau visą naktį, modelis padaugino „RedBull“. Aikštelėje buvo betvarkė, kurios pati negalėjau suvaldyti. Dabar viską daryčiau kitaip“, – skardžiu balsu juokiasi Gertrūda, mados fotografiją pasirinkusi dėl vienos priežasties. „Tai yra platforma, leidžianti susikurti savo viziją. Žmonėms atskleidi emociją, net ne tuos pačius drabužius, tampančius tik įrankiu, padedančiu perteikti tavo galvoje susikurtą idėją“, – filosofiškai taria mergina, kurią žavi tamsiai pasakiška, aštresnė fotografija. Gertrūdą inspiruoja tokie fotografai, kaip Paolo Roversi ir Timas Walkeris.
„Pati kuriu fotografijos istoriją, kurią žiūrovas galėtų interpretuoti ir savaip. Kad žmonės žiūrėtų į nuotraukas ir mąstytų, jiems sukiltų emocijos. O modeliai nuotraukose yra personos, kurias aš noriu matyti. Jų emocijos, gestai – viskas yra sugalvota, galbūt tai turi panašumų į teatrą. Nuostabu matyti, kai modelis įsijaučia į vaidmenį, tampa ta moterimi, būtybe, kurią matau savo galvoje“, – su užsidegimu akyse pasakoja pašnekovė, savo darbuose įamžinanti trapias, tačiau nepasiekiamas, tvirtas, victorian crazy moteris, kurių gatvėje taip paprastai nesutiksi. „Man patinka stumti moters įvaizdį mados fotografijoje iki kraštutinumų, ir tą darau vis stipriau ir drąsiau“, – atskleidžia mergina. Gertrūda, kurios balse skambantis entuziazmas nedingsta viso pokalbio metu, pripažįsta savo fotosesijų modelius atsirenkanti pati ir ieškanti specifinių bruožų.
Kokia Gertrūdos nuomonė apie mados fotografiją Lietuvoje? „Sunkus klausimas, kadangi nelabai stebėjau šią industriją per šiuos metus. Džiugu, kad yra žmonių, kurie stengiasi, progresuoja. Kūrėjai neturėtų bijoti eksperimentų, kūrybinių inovacijų, tačiau visa tai ateina su laiku“, – sako Gertrūda.
„Nemėgstu, kai paklausi žmogaus – o kodėl taip padarei, ir jis atsako: nežinau, tiesiog taip sugalvojau ir man taip gražu. If you try to say something say something, not just anything and everything because it actually means nothing“, – kalba mergina.
Miestas, kuris užgrūdina
„Žmonės atvažiuoja į Londoną manydami – čia greitai visko pasieksiu. Aš ir pati maniau, kad bus lengviau. Nesitikėjau, kad bus taip sunku. Ne tik finansiniu požiūriu“, – atvirauja mergina, neslepianti, kad nori palikti Londoną. „Dar metai ar pusantrų ir reiks išvažiuoti. Manau, turi pasiimti viską iš to miesto, ką gali, ir keliauti toliau. Kita stotelė? Rugsėjo mėnesį pildysiu dokumentus dėl žaliosios kortos, nes noriu važiuoti į Niujorką“, – sako Gertrūda.
„Londonas labai pasikeitė. Juk praktikantai negauna jokių pinigų. Visi dirba nemokamai. Priimantys į praktikas sako – darykit tai ne dėl pinigų, o dėl patirties. Be patirties kalnų ten nenuversi. Pastebėjau, kad dauguma atvažiavusių žmonių nosytes užriečia, kas man labai nepatinka. Ir man taip buvo. Nuoširdumo labai trūksta, tačiau toks gyvenimo būdas. Visi skuba, lekia, laiko neturi, net norint su draugais išgerti kavos reikia prieš kokį mėnesį tartis“, – šypsosi mergina, prabylanti ir apie didžiulę konkurenciją, pavyzdžiui, pasirašant sutartis su fotografus reprezentuojančiomis agentūromis. „Tai padaryti labai sunku. Mados industrijoje ryšiai taip pat svarbūs“, – neslepia pašnekovė.
Gertrūda laiminga, kad sulaukia konstruktyvios kritikos ir pastabų iš Londone įsikūrusių meno galerijų savininkės, mados pasaulyje besisukančios Jules Wright. „Dirbau part-time vienoje jos galerijoje. Norėjau išgirsti kritikos iš žmogaus, kuris išmano tai, apie ką šneka. Ji nėra draugas, kuris sakytų: oi, kaip čia viskas gražu, – ne. Jules sakė, kad kažkas įdomaus manyje yra, bet nesugebu to parodyti. Esu labai savikritiška (juokiasi). Nors, manau, gerai būti tokiai, nes taip tu augi. Tik reikia neperdozuoti savikritikos“, – pasakoja Gertrūda, svajojanti, kad vieną dieną jos nuotraukos pasieks ir leidinio „Vogue Italia“ puslapius.
Kuriuos mados industrijos žmones talentinga fotografė norėtų sužavėti? „Neturiu galvoje konkrečių žmonių. Žinau, su kuo norėčiau padirbėti, tačiau to padaryti, aišku, nebeišeis, – su mano mylimiausiu dizaineriu, Alexanderiu McQueenu. Žaviuosi juo, nes tai buvo žmogus, pakeitęs mados industriją. Taip pat su dizaineriu Yohji Yamamoto, fotografu P. Roversi.“
Ko Gertrūda išmoko Didžiojoje Britanijoje? „Pati Anglija formavo mane tik tuo, kad yra visa ko metropolis, turinti daugiau spalvų, kontrastingų žmonių, skonių, kritikos bei konkurencijos. Tikiuosi, jog šiek tiek subrendau“, – šypsosi mergina ir priduria, kad išmoko ir tokių smulkmenų kaip bendravimo elektroniniu paštu etiketas. „Jei nori, kad perskaitytų tavo laiškus, siųsk juos antradienį, po dešimtos penkiolika ryte“, – juokiasi pašnekovė.
