Prasiskolinusi Vilniaus valdžia rado papildomų milijonų užbaigti „Fluxus“ kolekcijos pirkimui. Nors šedevrai guli užrakinti saugyklose. Valdininkai vėl teisinasi, kad tai – buvusių valdžių įsipareigojimai. Tik meno atstovai dar kartą atskleidžia, kad pinigų plovimas perkant menkavertes brošiūras Lietuvoje nebaudžiamas.
Suskubo švaistyti
Vilniečiams valdininkai turi puikių žinių: jau 2012 metais bus atsikratyta skolos „Fluxus“ kolekcijos pardavėjams – Jono Meko atstovaujamai JAV, Niujorke, esančiai Majos Stendal galerijai. Šiųmetė 1 mln. litų „injekcija“, atidavus paskutinius 250 tūkst. litų, taip pat baigta. Įdomu tai, kad skolos mokėjimas paspartintas, mat dar iki šių metų pradžios visą 13 mln. sumą planuota baigti mokėti tik 2015–aisiais. Beje, Vilniaus skola siekia 730 mln. litų, o valdžia ketina skolinimosi „pravalgymui“ kartelę pakelti nuo 20 iki 40 proc. kitų metų pajamų.
Dar įdomiau, kad sumokėjus didžiąją dalį (beveik 10 mln. litų) pusė kolekcijos toliau sėkmingai guli Niujorke, ir ji gulės tol, kol bus sumokėta „skola“. Kita, pasak Vilniaus vicemero Gintauto Babravičiaus, „blogesnioji“, kolekcijos dalis yra Vilniuje.
Tačiau Vilniaus savivaldybės išlaikomo Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Kristijonas Kučinskas išsidavė, kad net ir blogoji kolekcijos dalis guli saugyklose. Mat nuo 2007–ųjų visuomenei keli „šedevrai“ buvo parodyti vos 6 kartus. Kaip ir kada – neskelbiama.
„Visų pirma visos kolekcijos nėra. O dalis yra saugyklose. Parodose – prašom, galima pažiūrėti“, – kaip susipažinti su pasaulinio lygio kūriniais, paaiškino K.Kučinskas. Jis tvirtino nematantis tikslo darbus eksponuoti nuolat, nes kur kas geriau kolekciją atskleidžia jos „teminis“ demonstravimas, dažniausiai vos du kartus per metus.
Žmonėms nerodo
Paklaustas, kaip sužinoti, kada organizuojamos parodos jo įstaigos būstinėje, įsikūrusioje „Vilniaus vartuose“, jis patarė paieškoti informacijos per interneto paieškos sistemą „Google“ arba savivaldybės dokumentuose.
Pasiteiravus, ar ne per mažai visuomenė informuojama apie prabangų pirkinį, jis tvirtino, kad paskelbti apie parodas įstaiga neturi pinigų. Mat savivaldybė skiria vos per 100 tūkst. litų, kurių užtenka tik įstaigos darbuotojų atlyginimams.
„Turime skolų „Sodrai“, mokesčiams, net už telefoną nebegalime sumokėti. Skelbti apie parodas vėl neturime lėšų“, – dėstė jis.
Centro direktorius neturėjo ir konkrečios statistikos, kiek lankytojų spėjo pamatyti bent kolekcijos fragmentus. Jis tik spėjo, kad laimingųjų gali būti per 20 tūkst.
Purto prokurorai
Šių metų rugpjūčio 6-ąją J.Meko vizualiųjų menų centras bei Vilniaus savivaldybė sulaukė ir prokurorų susidomėjimo – šie po Valstybės kontrolės atlikto audito taip pat susidomėjo, kur galbūt dingo mažiausiai 800 tūkst. litų, tiesa, skirti jau Gugenheimo muziejaus statybų galimybių studijai.
„Mes visus dokumentus pateikėme, savivaldybė – taip pat. Bet ten – dėl Gugenheimo galimybių studijos, čia nė prie ko“, – nuramino K.Kučinskas.
Kaltų nėra
Už „kultūrinius“ sostinės reikalus atsakingas vicemeras G.Babravičius tvirtino, kad pinigai bus sumokėti kuo skubiausiai.
„Gavome turto pardavėjams atstovaujančių advokatų primenančius raštus apie skolą. Todėl buvo suderinta, kad skola turi būti padengta iki 2012 metų. Kas anksčiau pateikė informaciją, kad iki 2015-ųjų? Aš? – negalėjo patikėti G.Babravičius. – Bet jei mes nesilaikysime sutarčių, gresia baudos, delspinigiai.“
Nors šedevrai be diskusijų buvo nupirkti, kai Vilniui vadovavo tuometinis G.Babravičiaus partietis Artūras Zuokas, dabar vicemeras tvirtina, kad tai buvo „neprotingas žingsnis“.
„Būtent A.Zuokui vadovaujant tai buvo priimta, ir tai – tuometinės tarybos atsakomybė“, – gynėsi jis.
Tai, jog brangus pirkinys slepiamas nuo žmonių, G.Babravičius paaiškino tuo, kad geresnė kolekcijos dalis dar neatkeliavo, o kai atkeliaus – tada viskas ir pasikeis.
Meno vardas suterštas
Aloyzas Stasiulevičius, dailininkas:
Elgiamasi nemoraliai. Nežinau, kaip vertinti patį Jurgį Mačiūną („Fluxus“ pradininką, – red. past.). Amerikos visuomenei, norinčiai būti šokiruojamai, jis galbūt ir reikšmingas. Mačiūnas, pavyzdžiui, vieno JAV universiteto koplyčioje „laikė“ mišias, kuriose buvo giedama, dalijo komuniją, kurioje buvo įdėta purgeno. Visiems paleido vidurius. Tai menas? Arba paroda pavadinimu „Gyvulių išmatos“. Taip, mene dažnai yra šokiravimo, bet yra ribos. Kai žmogus jas peržengia – kaip tą vertinti? Taip, dėmesį tai tikrai atkreipė. Bet dėmesį galima atkreipti ir susprogdinant dangoraižį.
Tiesiai sakau – tai nusikaltimas, kurį įvykdė Artūras Zuokas. Jis įtikino savivaldybės žmones, savus, kad reikia tokių dalykų. Nors miestas neturi niekam pinigų, prastumti jo projektai. Šiais dalykais turėtų rūpintis prokuratūra. O jie įrodinėja, kad tai yra menas. Sunku rimtai apie tai kalbėti. Tik duok Dieve, kad nesumokėtų likusių pinigų. Tai yra pinigų plovimas, kai tuo pat metu visiškai neremiama mūsų dailė, mūsų meistrai. Bet reikia kažkokių popieriukų iš Amerikos, kaip ir to Gugenheimo. Tiesiai sakiau – žuvis ant kranto pūva. Bet kiek mes kalbėjome, kiek rašėme – niekas mūsų neišgirdo. Visuomenės, menininkų niekas neklausė, ar to reikia.
Ignas JAČAUSKAS
